10 metų olimpiniuose renginiuose savanoriaujanti Vaida: „Tai neįkainojama patirtis“

Nuotraukos autorius: Kipras Štreimikis

„Man nereikia jokių filmų – tik duokite stebėti sportą!“ – sako aistringa sporto renginių gerbėja, jau dešimt metų įvairiose žaidynėse ir festivaliuose savanoriaujanti Vaida Limanauskaitė.

Londone jau 20 metų gyvenanti lietuvė nepraleido ir pastarąją savaitę Slovakijos Banska Bistricos mieste vykusio Europos jaunimo olimpinio festivalio (EJOF). Viena jos užduočių – padėti Lietuvos komandai, kurioje šiemet – 55 jaunieji sportininkai.

„Esu nacionalinių olimpinių komitetų asistentė, savanorė, festivalyje palaikau Lietuvos atletus – stebiu jų startus, džiaugiuosi pasirodymais, pergalėmis“, – sako Vaida.

Vizitas Slovakijoje jai – tik vienas iš daugybės per dešimtmetį aplankytų olimpinių renginių, tačiau pirmas – po porą metų trukusio karantino.

„Liepos 22-ąją suėjo 10 metų nuo tos dienos, kai pirmą kartą susitikau su Lietuvos komanda, tuomet Londone vyko olimpinės žaidynės. Kadangi tuomet jau gyvenau šiame mieste, pagalvojau – kada gali būti geresnis šansas sudalyvauti tokioje sporto šventėje, jei ne dabar? Nuo to viskas ir prasidėjo…“ – pasakoja pašnekovė.

Kodėl sugalvojote savanoriauti? Juk olimpines žaidynes galėjote išvysti ir paprasto žiūrovo akimis.

– Važiavau automobiliu ir per radiją išgirdau, kad ieškomi savanoriai olimpinėms žaidynėms. Jungtinėje Karalystėje labai daug savanoriaujančių žmonių, tai įprasta.

Buvau pamišusi dėl krepšinio, žinojau, kad Lietuvos krepšininkai atvažiuos, labai norėjau pamatyti jų žaidimą gyvai. Tuomet svarsčiau – jei mane priimtų būti savanore, galėčiau gyvai stebėti varžybas – toks ir buvo pirminis tikslas.

Buvau nusipirkusi ir bilietus ir laimei juos teko perleisti draugams – mane ne tik priėmė į savanorių komandą, bet ir tapau asistente dirbti su Lietuvos komanda. O tai leido iš arti pamatyti ne tik krepšinį, bet ir daug daugiau sporto šakų.

Vaida Limanauskaitė / Kipro Štreimikio nuotr.

Tuomet komandoje buvo 6–7 savanoriai, iš kurių beveik visi lietuviai. Daugeliui mūsų tai buvo pirma panaši patirtis – mokėmės ir augome drauge, labai susidraugavome. Taip palaipsniui viskas ir įsisuko – mus labai suartino darbas Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse, Lilehamerio jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse. Dabar jau su kitais keliais savanoriais vieni kitus vadiname „senais vilkais“ – renginiai tampa įdomūs ne tik dėl jų programos, bet ir dėl galimybės visiems vėl pasimatyti.

Kaip savanorei – kokios pagrindinės jūsų funkcijos? Kokia pagalba svarbi?

– Svarbūs organizaciniai klausimai – dėl komandos apgyvendinimo, transporto, reikia sekti ir dalintis informacija. Jei varžybos didesnės – darbų visuomet daugiau, jų ypač netrūko Rio de Žaneiro vasaros ir Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse.

Įprastai dirbu su Lietuvos komanda, nors porą kartų teko prisidėti prie Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) protokolo vykdymo – padėjau atvažiavusiems svečiams, teko palydėti juos į medalių teikimo ceremoniją, pasirūpinti jais. Tada turėjau garbės pabendrauti ir su TOK prezidentu Tomu Bachu.

Kuo ypatingas darbas su jaunimo rinktine? Kaip jis skiriasi nuo darbo su suaugusiais?

– Svarbiausia su jaunimu bendrauti kaip su draugais – tuomet jiems lengviau, jie geriau jaučiasi, nebijo klausti, domisi. Kita vertus, jie imlesni, labiau linkę informaciją susirasti patys. Asmeniškai su suaugusiais man šiek tiek paprasčiau – gal todėl, kad juos jau šiek tiek pažįstu, su kai kuriais esame susibendravę, suaugę drąsesni. Kita vertus, palaikant ryšį su jaunimu ir pati jaučiuosi jaunatviškesnė.

Kaip manote, ką tokie renginiai duoda jaunimui? Ką jie pasiima iš olimpinio festivalio?

– Šios varžybos jiems labai svarbios – net jei dalis jų šiandien to dar nesuvokia. EJOF – kaip generalinė repeticija, po kurios žengti į didžiąją sceną tampa kur kas drąsiau.

EJOF – ne tik varžybos, tai bendrystės jausmas, nauji draugai iš skirtingų šalių, kitų sporto šakų pažinimas. Įprastai sportininkai bendrauja tik su savo sporto šakų atstovais, o čia turi galimybę į patį sportą pažvelgti gerokai plačiau.

Be abejonės, per 10 metų dalyvaujant įvairiose žaidynėse ir festivaliuose sukaupėte ne tik neįkainojamą patirtį, bet ir daug įvairių pamokų, įdomių istorijų. Kas jums įsiminė labiausiai?

– Oi, jų išties daug ir pačių įvairiausių. Londono olimpinės žaidynės 2012-aisiais man buvo pirmos, todėl ir šiandien jos kelia daugiausiai emocijų. Kaskart išmokstu, atrandu kažko naujo, pavyzdžiui, dalyvavimas žaidynėse man padėjo pamilti biatloną – kai šią sporto šaką išvydau gyvai, kai pabendravau su komanda, ėmiau suprasti taisykles, tapo labai įdomu. Dabar beveik visi mano savaitgaliai paskirti šiai sporto šakai – domiuosi, savanoriauju, metai sukasi dviem sezonais – biatlono ir „Formulės 1“.

Jau labai laukiu ir kitų žaidynių, dabar planuose – Paryžiaus vasaros žaidynės 2024-aisiais. Nors dar nežinau, ar pavyks išsikovoti vietą.

Vaida Limanauskaitė / Kipro Štreimikio nuotr.

Sunku tą padaryti?

– Labai. Patekti į olimpines žaidynes labai sunku. Ir net jei turiu patirties, kartais ji gali ir pamaišyti – organizacinis komitetas nori duoti šansą sudalyvauti ir naujai komandai. Taip, iš vienos pusės be patyrusių, iš skirtingų pasaulio šalių atvykusių savanorių būtų sunku – jų ankstesnis įdirbis, kelių skirtingų kalbų mokėjimas, žinojimas, kaip tokie renginiai organizuojami, turi labai didelę reikšmę. Kita vertus, jaunimas atneša daug naujų idėjų, todėl nauji dalyviai visuomet laukiami.

Kalbant su jumis panašu, kad nuo Londono nesate praleidusi praktiškai nei vienų olimpinių žaidynių?

– Deja, bet dėl pandeminės situacijos teko praleisti Tokijo vasaros ir Pekino žiemos olimpines žaidynes – dėl viruso nebuvo įleidžiami savanoriai iš kitų šalių. Tuomet teko žaidynes stebėti per televizorių ir, prisipažinsiu, buvo ganėtinai keista.

Kartais sudalyvauti nepavyksta ir dėl darbų – ne visuomet gali viską mesti ir išvykti atostogų. Lozanos jaunimo žiemos olimpinės žaidynės 2020 metais buvo paskutinis mano renginys iki pandemijos, todėl šio festivalio Slovakijoje laukiau su nekantrumu! Sugrįžti po pertraukos – tiesiog nuostabu.

Sportas jūsų gyvenime svarbią vietą užima ne tik dėl savanorystės. Nuo pat vaikystės gyvenate aktyviai. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Mano vaikystėje buvo du pasirinkimai – arba muzika, arba sportas. Būdama 7-erių pradėjau lankyti sporto mokyklą Kaune, tuomet man pasakė – plauksi ir tiesiogine to žodžio prasme įmetė į baseiną. Jame praleidau šešis metus – kasdienės treniruotės, įvairios varžybos.

Vėliau norėjau žaisti krepšinį, bet nebuvo geros komandos, todėl nuėjau į lengvosios atletikos stadioną – norėjau būti šuolininke į aukštį, turėjau duomenis, tačiau tapau sprintere. Šiandien taip pat negaliu be sporto – kas rytą užsiimu joga, pilatesu, mėgstu pabėgioti.

Taip pat domiuosi automobilių sportu, savanoriauju ir „Formulės 1“, „MotoGP“ renginiuose.

Vaida Limanauskaitė / Kipro Štreimikio nuotr.

Kaip jums pavyksta viską suspėti? Juk dar ir darbai nelaukia.

– Kaip sakau, dirbti reikia nuo pirmadienio iki penktadienio, o savaitgaliai skirti renginiams. Dirbu statybų srityje, kuri visai nesusijusi su sportu, todėl sporto renginiai, net jei juose fiziškai pavargsti, labai gerai išvalo galvą.

Jei turėčiau šeimą, galbūt būtų vėl kitaip, o dabar – galiu sau leisti veikti tai, kas mane džiugina labiausiai. Didžioji dalis draugų jau tapo sporto draugais, į sportą, savanorystę įsitraukia ir draugų šeimos – visa mano aplinka gyvena panašiu ritmu.

Ką patartumėte tiems, kurie svarsto apie savanorystę panašiuose renginiuose?

– Pirmiausia – pasirinkti mėgstamą sporto šaką ir pradėti nuo mažesnių renginių. Labai svarbu daryti tai, kas labiausiai patinka, pažinti tam tikrą sportą iš visų pusių, pamatyti varžybų užkulisius, susipažinti su treneriais, pamatyti, kaip dirba teisėjai.

Antra – nebijoti. Bandyti, klysti, kažko nežinoti – visi mes mokomės. Daug svarbesnis yra noras tobulėti. Ir kuo daugiau bendrauti, su visais – sportininkais, kitais dalyviais, savanoriais, – vėliau sau už tai padėkosite.

Vaida Limanauskaitė / Kipro Štreimikio nuotr.

Teksto autorius: Monika Svėrytė

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS