Sporto profesionalų gyvenimas dažnai sukasi ketverių metų ciklu – pagal olimpinių žaidynių tvarkaraštį. Prie jo neretai tenka derinti ir ypač svarbius gyvenimo įvykius – vaikų gimimą.

„Jei nori būti aukšto lygio sportininkas, turi viską planuoti“, – kalbėdama su žurnalu „Olimpinė panoramai“ šypsosi penkiakovininkė Gintarė Aleksandravičė, netrukus po 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių, kuriose iškovojo septintą vietą, pradėjusi lauktis trečiojo vaikelio. Pirmoji dukra į pasaulį atėjo po 2016-ųjų Rio de Žaneiro, antroji – po 2021-ųjų Tokijo žaidynių.

Treko dviratininkė Miglė Lendel pirmagimio susilaukė po olimpinio Tokijo, o 35-erių irkluotoja Donata Karalienė po dvynukų gimimo į sportą grįžo prieš pat Tokijo žaidynes.

Nei dilemos, nei problemos

32-ejų penkiakovininkė Gintarė Aleksandravičė – puikus pavyzdys, kaip derinti karjerą, motinystę ir nepamesti savęs. Disciplina, planavimas ir visada padėti skubantys artimi žmonės – tai kodiniai šios temos žodžiai.

Gintare, vaikučių susilaukiate kas ketveri metai – netrukus po olimpinių žaidynių. Ar čia sėkmingi sutapimai, ar tobulas mamos planas?

Pirmoji dukrytė Patricija, kuriai tuoj sukaks aštuoneri, gimė po Rio de Žaneiro žaidynių. Kadangi į jas neišvykau, buvo toks planas, kad turime laiko ir reikia pasinaudoti proga. Olimpiniai ciklai puikiai tam tinka: yra laiko ir pailsėti psichologiškai, ir atsigauti fiziškai, ir parodyti geriausius rezultatus.

Kalbamės, kai esate treniruočių stovykloje Druskininkuose. Tokijo žaidynėse, kur užėmėte aukštą septintą vietą, startavote besilaukdama antros mergytės Emilės, tad nėštumas ir sportas – suderinama? Kaip dabar spėjate treniruotis ir dar prižiūrėti trejų dukrytę?

Vyresnioji Patricija jau eina į pirmą klasę, tad negaliu jos išsivežti kada panorėjusi, ji Kaune pasiliko pas savo tėtį, o Emilė su manimi. Padedu savo komandai, Lietuvos rinktinei, labiau psichologiškai, palaikau gerą nuotaiką ir kartu sportuodama su jau didėjančiu pilvuku rodau pavyzdį, kad mus riboja tik mūsų pačių mintys – jei tik turi tikslą ir norą, viskas yra įmanoma. Aišku, mano krūviai nėra tokie intensyvūs, bet kiek galimybės leidžia, tiek padarau – šiuo metu plaukioju, gaunu fechtavimo pamokėles ir užsiimu bendru fiziniu pasirengimu salėje. Ir pati pasportavusi jaučiuosi daug geriau – nėštukėms net rekomenduojama sportuoti, o aš tam turiu puikias galimybes (šypsosi). Už tai esu dėkinga mūsų federacijai ir Kauno plaukimo mokyklai, jie suteikia sąlygas palaikyti fizinę formą.

Kada į pasaulį pasibels trečias jūsų vaikelis, suplanuotas po Paryžiaus žaidynių.

Sesės turės jaunesnį broliuką, kuris turėtų pasirodyti liepos mėnesį.

Kaip įveikiate dilemą: vaikelis ar karjera? Pagal reitingą esate ketvirta pasaulyje, daryti pertrauką tiek pasiekus reikia pasiryžimo. Kada po gimdymo planuojate grįžti į didįjį sportą?

Kaip minėjau, mus riboja tik mūsų pačių mintys, tad nematau čia nei dilemos, nei problemos (šypsosi). Ne reitingai ir ne medaliai žmogų daro turtingą. Šeima – tas turtas, kuris visada bus aplink tave ir palaikys bet kokioje situacijoje. Reitingai ir medaliai yra laikina: kai gerai, visi tau ploja, kai blogai – nusisuka. Tad čia kiekvieno žmogaus vertybės ir kiekvienas renkamės, kaip norime gyventi, o ne kaip kažkas pasako. Ir pertraukos daryti nebijau – žinau, kad manęs laukia daug daugiau.

Sportas mus išmoko disciplinos ir viską planuoti, o kai turi šias savybes, vaikai tik paįvairina gyvenimo rutiną. Kadangi aš tėvelių jau nebeturiu, padeda vyro tėvai, auklė, draugai, kolegos – daug nuostabių žmonių. Ir pati nevengiu pabūti su vaikais, jiems smagu šalia netgi treniruočių metu, stengiuosi pasiimti į keliones – rodome vaikams kitokį pasaulį, pažindiname su juo. Po gimdymo sezonas jau bus į pabaigą ir pasiruošti varžyboms nespėsiu, tad grįžti planuoju kitais metais. Patirties, kaip atsigauti, turime, tad keisti kažko neplanuojame.

Kaip jus, kaip žmogų ir sportininkę, pakeitė motinystė? Viename interviu sakėte, kad sustiprėjo savisaugos instinktas, atsirado atsargumo, net tam tikros baimės su žirgu šokti per kliūtis. Kas dar pasikeitė?

Kadangi žirgų penkiakovėje jau neliko, tai ir savisaugos sumažėjo. Aišku, atsakomybė už save ir vaikus tikrai bus triguba, bet svarbiausia – nepamiršti savęs. Kaip sakoma, laiminga mama – laiminga šeima (šypteli). Atsiradus vaikams pasikeitė vertybės ir prioritetai, o tai didina ir pačios brandą.

Ar dvi motinystės patirtys – kitokios? Trečiąsyk gal jausitės dar ramesnė ir labiau savimi pasitikinti?

Dabar pradedu suprasti ir matyti save per vaikus – jie yra mes, tai mūsų veidrodis. Ir jei vaikai neklauso ar yra išdykę, reikia pažiūrėti į save ir atsakymas iškart ateis, kodėl kilo vienokia ar kitokia situacija. Patikėkit, kiek daug juose galime pamatyti savęs! Pirmoji mano mergaitė yra rami, jautri, o antroji pasiutusi iki negalėjimo. Klausiau savęs, kodėl jos tokios skirtingos. Ir atsakymas atėjo labai greit, kai pradėjau abiejose matyti save. Todėl į įvairias situacijas reaguoju ramiau, nes suprantu, kad tai mano atspindys. Dabar juokiuosi ir galvoju, kokią save pamatysiu, žvelgdama į trečią vaiką. Jei tik tai supranti, gali labai daug iš jų išmokti.

Sakote, kad jūsų misija – derinti karjerą ir šeimą. Išduokite, kaip tai įmanoma? Kam paliekate mergytes, kai lekiate į sporto stovyklas, varžybas, treniruotes?

Kiekvienas renkamės savo gyvenimo kelią, kaip juo norime eiti. Vieni daro tik karjerą, kitiems karjera – tai vaikų auginimas, treti bando suderinti viską. Aš renkuosi derinti viską, tada esu laiminga, o tai svarbiausia. Jau dabar jaučiuosi labai turtinga, turėdama didelę šeimą ir ją gausindama. Baigsis karjera, nereikės kažko pradėti, nes jau turiu. Turbūt penkiakovė išmokė nesėdėti vietoje ir bandyti viską.

Kaip įmanoma auginti vaikus ir profesionaliai sportuoti? Kaip minėjau, turiu daug artimų žmonių, kurie padeda. Be to, vyriausioji jau eina į mokyklą, jaunesnioji – į darželį, tad turiu visą dieną sportui. Kai ateinu į treniruotę su vaiku, visas kitų žmonių dėmesys būna jam, tad ir man nukrenta krūvis, galiu ramiai sportuoti. Ir čia vėl labai daug priklauso nuo mamos: jeigu ji drąsi ir nieko nebijo, vaikas taip pat jaučiasi saugiai ir nebijo paleisti mamos. Į stovyklas, jei yra galimybė, dukras pasiimame kartu. Jei ne, lieka namie su aukle, vyresnioji dar būna pas savo tėtį. Buvęs vyras taip pat padeda, prisitaiko prie mano sezono grafiko ir paima Patriciją, kai išvykstu ilgesniam laikui. Mano nuomone, kartais reikia mokėti atsitraukti nuo vaikų ir buities – tam, kad nepamirštum savęs ir papildytum savo resursus.

Jūsų vyras ir treneris Paulius Aleksandravičius – iš tų, kurie prisideda prie vaikų auginimo, kuo tik gali, nebijo sauskelnių?

Paulius tikrai nebijo nieko, padeda viską sukoordinuoti, moka bendrauti su vaikais. Jei į treniruotes ateinu su merginomis, padeda jas pažiūrėti (nors jau jos savarankiškos ir pačios prisigalvoja veiklos). Visada įvertiname treniruočių stovyklų bei varžybų svarbą ir, jei yra galimybė, pasiimame kartu vaikus. Bet kokiu atveju, kol buvo kūdikiai, pirmą sezoną dukrytės keliaudavo kartu. Keliaus ir sūnus. Tai vėl šiokia tokia privilegija, kurią išnaudojame, nes vaikams iki dvejų metų skrydžiai ir viešbučiai dažnai nekainuoja.

Sportininkui disciplina – privaloma, bet sportininkės mamos gyvenimas turi būti dar griežčiau sustyguotas. Kokiu režimu gyvenate, kada keliatės? Spėjate pagaminti vaikams pusryčius, apibėgti namus? Jūsų krūvis iš šalies atrodo sunkiai suvokiamas.

Kaip ir sakote, svarbiausia – disciplina ir planas, kurio reikia laikytis, jei nori, kad bent dalis plano būtų įgyvendinta (juokiasi). Mano rytas dažniausiai prasideda 6.30 val. – pusryčiai šeimai, Paulius Patriciją palydi į mokyklą, aš Emilę vežu į darželį ir devintą jau būnu pirmoje treniruotėje. Grįžtu mano prieš pietus, papietauju ir leidžiu sau valandą ar dvi pamiegoti. Tuomet pasiimu vaikus iš mokymo įstaigų ir keliauju į vakarinę treniruotę. Vakare visi kartu pavalgome, tada – namų darbai ir miegoti. Dienos nebūna vienodos, bet planuoti tikrai reikia.

Ar leisite savo vaikams tapti sporto profesionalais? Gal net paraginsite rinktis šiuolaikinę penkiakovę?

Vienu klausimu esame griežti – išmokti plaukti ir saugiai elgtis vandenyje gyvybiškai svarbu. Tad vyresnioji jau lanko plaukimo treniruotes, mažesniosios šita veikla dar laukia. O kiek tai tęsis ir kiek toli sporte norės eiti, nuspręs patys. Dažnai tėvai per vaikus bando įgyvendinti savo neišsipildžiusias svajones, tad, kiek įmanoma, leisiu rinktis tai, kas juos daro laimingus, ir palaikysiu visus jų sprendimus.

Kaip norėjo, taip ir atsitiko

29-erių treko dviratininkė Miglė Lendel 2021-aisiais Tokijo vasaros žaidynėse drauge su kita panevėžiete Simona Krupeckaite iškovojo penktą vietą, o jau kitų metų Velykų išvakarėse krykštavo jos ir dviratininko Vasilijaus Lendelio išsvajotas sūnus Lukas.

Toks buvo šeimos planas – pirmagimis iškart po žaidynių?

Taip norėjom, taip ir atsitiko (šypsosi).

Koks jūsų Lukas?

Auga tikras sportininkas. Paėmus iš darželio dažniausiai pirmi žodžiai būna: „Važiuojam į treką.“ Kartais paliekame seneliams, bet vis dažniau jo prašymą išpildome ir vežamės. Su Luku vis daugiau galime susikalbėti, susitarti. Jis palaukia, kol važiuojame mes, tada pats sėda ant savo dviratuko. Vaikas labai aktyvus. Buvome lengvosios atletikos varžybose, pamatė, kaip bėga vaikai, užtat dabar mums namie duoda vaizdų. O treke nelaksto, matyt, skiria, kur galima tik dviračiu važiuoti, o kur – bėgti.

Dviratis, spėju, vienas mėgstamiausių jo užsiėmimų?

Lukas metus pravažinėjo balansiniu dviratuku, mačiau, kad labai gerai laiko pusiausvyrą, o tada Senvagėje pamėginau pasodinti ant tikro dviračio, kurį antrojo gimtadienio proga padovanojo jo krikšto mama. Galvojau, pamokysiu važiuoti prilaikydama, nes kojomis jau buvo pradėjęs siekti pedalus. Tik pasodinau, o jis tiesiog ėmė ir nuvažiavo. Ir dar supyko, kai mėginau prilaikyti, nes bijojau, kad įlėks į vandenį. Aplinkiniai stebėjosi, fotografavo, o Lukas buvo toks laimingas.

Kas jums, kaip sportininkei, labiausiai pasikeitė, kai tapote mama?

Niekas labai stipriai nepasikeitė. Gal mažiau poilsio, mažiau laiko dviese su vyru, daugiau su sūneliu susijusių reikalų. Nors skųstis tikrai negaliu: Lukas anksti pradėjo lankyti darželį, turėjome ir tebeturime nemažai aplinkos pagalbos – buvo auklė, iki šiol daug padeda seneliai.

Kada po gimdymo grįžote į profesionalųjį sportą? Ir kokia grįžote – galbūt dar stipresnė?

Grįžau anksti. Kai vaikui buvo aštuoni mėnesiai, jau dalyvavau Europos čempionate – ten vežiausi ir Luką, o pirmąsyk į stovyklą Kroatijoje kartu išvykome, kai jam buvo penki mėnesiai. Jokių auklių nereikėjo, susitvarkėme abu su vyru, nes pirmus metus Lukas buvo auksinis vaikas – tik valgydavo ir miegodavo. Šia prasme esame laimėję loterijoje. Daugiau iššūkių kilo vėliau, kai pradėjo ropoti, vaikščioti, bėgioti.

Atsigauti fiziškai – viena, o psichologiškai?

Psichologiškai buvo sunkiau – dėl to turėjau sveikatos problemų. Užtat tebelankau psichoterapiją, atradau širdžiai malonių užsiėmimų – keramiką, jogą. Anksčiau tam nerasdavau laiko, o dabar privertė gyvenimas. Su kiekviena diena jaučiuosi vis geriau, tikiuosi, ims gerėti ir sportiniai rezultatai, nes pastaraisiais metais jie buvo šiek tiek suprastėję.

Kaip sekėsi olimpiniame Paryžiuje būti vyrą palaikančia delegacijos nare, o ne dalyve?

Dalyvauti lengviau nei žiūrėti, kaip startuoja Vasilijus. Bet įspūdžiai ir patirtys iš Paryžiaus – nepakartojami, ten pajutau tikrą olimpinę dvasią, pagyvenau kaimelyje, turėjau progos pažvelgti į tai, kas vyksta, žiūrovo akimis. Tokijo žaidynės vyko kovido sąlygomis, mūsų trekas – gal už trijų šimtų kilometrų nuo olimpinio kaimelio, tad į žaidynes vykome kaip į paprastas varžybas ir nieko daug nepamatėme. Kol buvome Paryžiuje, Lukas smagiai su seneliais vasarojo kaime.

Gal po kitų olimpinių žaidynių, 2028 m. Los Andželo, planuojate antrą vaikutį?

Kol kas taip konkrečiai dar ne, bet tolesniuose planuose – taip. O kol kas su treneriu Anatolijumi Novikovu treniruojamės Panevėžyje, rengiamės varžyboms.

Norint galima viską spėti

Viena ryškiausių Lietuvos irkluotojų 35-erių Donata Karalienė pasitraukė iš sporto po 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, kuriose su porininke Milda Valčiukaite iškovojo bronzą. Ištekėjo, susilaukė dvynių Pauliaus ir Dovydo. O po penkerių metų, 2021-aisiais Tokijuje vykusiose žaidynėse, kurios dėl pandemijos metams buvo nukeltos, jau sėdėjo valtyje ir vėl varžėsi dėl aukščiausių vietų.

Donata, ar pasitraukimą iš sporto lėmė ir noras susilaukti vaikų?

2016-ieji buvo intensyvūs ir fiziškai, ir psichologiškai. Su vyru planavome vestuves, svajojome apie šeimą. Turbūt čia viskas viename – tiesiog taip susiklostė aplinkybės.

Kokia sugrįžote į sportą po dvynių gimimo?

Grįžau tikrai kitokia. Tapimas mama mane pakeitė ir kaip asmenybę, ir kaip moterį. Viskas, ką dariau, įgavo visai kitą prasmę, o dalykai, kurie anksčiau atrodė labai reikšmingi, buvo pervertinti iš naujo. Supratau, kad dabar viską darau ne tik dėl savęs, bet ir dėl šeimos, vaikučių. Be to, aiškiai jutau, kad noriu grįžti į sportą. Sportas yra tai, kas mane džiugina, ką man patinka daryti ir ką galbūt sugebu geriausiai. Pertrauka be sporto iš viso truko trejus su puse metų.

Motinystė sportininkei – įkvėpimas ar trukdis? Kaip palikti mažiukus, kai tenka ilgam vykti į treniruočių stovyklas, varžybas?

Įkvėpimas. Kai buvau jauna ir viena, vartodavau sąvoką „aš“. Dabar esame „mes“. Tai mes, kaip šeima, nusprendėme, kad grįžtu į sportą. Mes renkamės, priimam sprendimus, ką galbūt kuriam laikui aukojame. Taigi pirmiausia savęs įvardijimas pasikeitė iš vienaskaitos į daugiskaitą.

Kai buvau jaunesnė, žurnalistai dažnai klausdavo, ką turiu paaukoti dėl sporto. Girdėdavau kolegų atsakymus, kad aukoja labai daug – vakarėlius, draugus ir panašiai. Galvodavau, kad sportuodama nieko neprarandu, tereikia teisingai pasirinkti. Sukūrus šeimą žodis „aukoti“ išties įgavo reikšmę, nes tą labai reikalingą ir prasmingą laiką kartu nori nenori turi paaukoti sportui.

Kad galėtumėte sportuoti aukščiausiu lygiu, turbūt prireikė ir artimųjų pagalbos.

Be abejo. Kadangi vyro Jono tėvai gyvena Trakuose, visai šalia, jie labai daug pagelbėjo. Maniškiai – toli Žemaitijoje, neturėjo tokių galimybių prisidėti auginant vaikučius kaip kiti seneliai. Jiems esu labai labai dėkinga tiek už palaikymą, tiek už pagalbą: vaikučiai, kol maži, dažnai serga, o važiuoti ir į treniruotes, ir į varžybas reikia bet kuriuo atveju. Tad pažongliruoti laiku tekdavo visiems.

Ar ketverių metų olimpinis ciklas – geras laikas sportininkėms susilaukti atžalų ir sugrįžti?

Norint galima viską suspėti. Ir tai yra labai gerai.

Kryžkelėje nedvejojo

Viena žymiausių savo meto Lietuvos rankininkių Rita Jasikevičienė 1976-ųjų vasarą turėjo gyvenimo progą dalyvauti Monrealio olimpinėse žaidynėse – ji buvo pakviesta į Sovietų Sąjungos rinktinę, kas anais laikais laikyta didžiule sėkme ir įvertinimu. Tačiau prieš metus ištekėjusią sportininkę ėmė vis dažniau pykinti, o netrukus paaiškėjo priežastis – po širdimi nešiojo kūdikį. Žaidynės, kuriose potencialiai bus iškovotas medalis, ar vaikas, pakeisiantis gyvenimą? Sovietų komandos treneris Igoris Turčinas, išgirdęs apie nėštumą, liepė Ritai nesirodyti akyse, o Jasikevičių šeima neatsidžiaugė jos pasirinkimu gimdyti. Tokia vieno ryškiausių Lietuvos krepšininkų Šarūno Jasikevičiaus atėjimo į pasaulį istorija.

R.Jasikevičienė sako, kad susilaukusi pirmagimio žaidė net geriau, negu prieš tapdama mama. Ji galėjo rungtyniauti kitose žaidynėse – 1980 m. Maskvos, bet kartą nepaklusus karjera rinktinėje buvo baigta. SSRS rinktinė 1976 ir 1980 m. iškovojo olimpinį auksą.

Besirengiant 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėms trišuolininkė, Europos jaunimo bei daugkartinė Lietuvos čempionė ir rekordininkė Dovilė Kilty, tuomet žinoma Dzindzaletaitės pavarde, pranešė besilaukianti kūdikio. Reakcijos į olimpinį kelialapį iškovojusios atletės žinią nebuvo tik palaikančios ir džiugios, pasigirdo nusivylimo, jog ji nepateisina lūkesčių, tačiau Dovilė buvo tvirta: „Olimpinės žaidynės – mano svajonė, bet moteriški instinktai neleido negimdyti. Aš myliu Richardą, o jis – mane. Kad praleisiu olimpines žaidynes – tikrai ne pasaulio pabaiga. Vaikas geriau už jas. Man dar tik dvidešimt dveji, žinau, kad į sportą grįšiu.“

Prabėgus beveik mėnesiui po Rio de Žaneiro olimpiados uždarymo ceremonijos ji tapo mama, susituokė su žinomu britų sprinteriu Richardu Kilty ir pirmagimį tėvo garbei pavadino Richardu. Olimpinis Dovilės debiutas įvyko 2024-aisiais Paryžiuje.