Kasmet Lietuvoje galima pastebėti vis daugiau bėgiojančių savo malonumui žmonių. Kad bėgimas vis labiau populiarėja, rodo ir įvairios bėgimo varžybos, pritraukiančios minias entuziastų. Tad neatsitiktinai Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) kartu su  partneriu sporto klubu „Lemon Gym“ šiemet pasiūlė visiems norintiems pasiruošti bėgimo varžyboms daryti tai kartu Lietuvos olimpiečiais ir olimpinės rinktinės kineziterapeutais.

Per du mėnesius trukusį projektą „Lemon Run su LTeam“ treniruotes vedė vis kitas „LTeam“ narys – pirmasis trenerio vaidmenyje debiutavo ketvirtosioms karjeros olimpinėms žaidynėms besiruošiantis biatlonininkas ir sporto magistras Tomas Kaukėnas. Vėliau jį pakeitė dvejų olimpinių žaidynių dalyvė ir bėgimo trenerė Diana Lobačevskė, irkluotoja Kamilė Kralikaitė, Paryžiaus olimpinėse žaidynėse užėmusi penktą vietą, dvejų olimpinių žaidynių dalyvė trišuolininkė Diana Zagainova ir olimpietis Mantas Strolia, šiuo metu dirbantis asmeninio efektyvumo ir verslo konsultantu. Taip pat patarimais su sporto mėgėjais dalijosi Lietuvos olimpinės rinktinės kineziterapeutas Rasa Batulevičiūtė ir Marius Matulionis.

„Džiaugiamės, kad projektas „Lemon Run LTeam“ tapo daugiau nei tik treniruotėmis – tai buvo stiprios bendrystės, įkvėpimo ir žinių mainų platforma. Esame be galo dėkingi „LTeam“ ir visiems šios komandos nariams, kurie kiekvieną ketvirtadienį būrė sportuojančius žmones Vienuolio „Lemon Gym“ klube – dalijosi savo asmenine patirtimi, įžvalgomis, motyvacija.

Tokie susitikimai – neįkainojami: išgirdome begalę vertingų patarimų, išmokome naujų pratimų, kuriuos mūsų nariai galės integruoti į savo treniruotes. Ypatinga padėka profesionalams, kurie nuoširdžiai įsitraukė ir dalinosi savo patirtimi su mūsų bendruomene – tai tik dar kartą įrodo, kokią vertę kuria atvirumas ir bendradarbiavimas tarp sporto profesionalų ir aktyvių miestiečių“, – teigė „Lemon Gym“ marketingo projektų vadovė Augustina Ramonienė.

 Projektas didelį įspūdį paliko ir jame dalyvavusiems sporto mėgėjams.

„Labai džiaugiuosi, kad turėjome galimybę sportuoti su tikrais profesionalais! Kiekviena treniruotė – nauja energija, žinios ir noras judėti pirmyn. Ačiū „Lemon Gym“ ir LTeam!“, – sakė Justina.

Mantas prisipažino: „Man tai buvo ne tik treniruotės, bet ir įkvepiantys pokalbiai. Girdėti olimpiečių patirtis iš arti – neįkainojama. Esu dėkingas už šią patirtį.“

„Lemon Run“ buvo tobula motyvacija pavasariui! Labai patiko, kad viskas buvo nemokama, bet kokybė – aukščiausio lygio. Ačiū visiems treneriams ir „Lemon Gym“ komandai!“, – dėkojo Gabija.

Viena trenerių tapusi irkluotoja K.Kralikaitė neslėpė, kad projektas jai labai patiko, bet iš pradžių sportininkė kiek jaudinosi.

„Iš pradžių buvo nedrąsu, jaudinausi, nes nesu pratusi kitus treniruoti, bet viskas praėjo labai sklandžiai, mėgavausi treniruote. Buvo gera dalintis žiniomis ir matyti susidėjimą žmonių veiduose“, – teigė sportininkė.

O kaip jautėsi kiti olimpiečiai, vesdami treniruotes sporto mėgėjams? Ar tai jiems buvo iššūkis? Kodėl ir kaip į jį nėrė?

Diana Lobačevskė

D.Lobačevskė bėgimo paslapčių vaikus ir suaugusiuosius moko jau ketverius metus. Nuo tada, kai nepateko į Tokijo olimpines žaidynes. Būtent užsivėrę olimpiniai vartai atvėrė kelią naujoms patirtims ir naujai veiklai.

„Iki tol sakydavau, kad niekada nedirbsiu trenerės darbo, imsiuosi kitokios veiklos, bet pabandžiau ir atradau, kad tai – mano. Tai bendravimas su žmonėmis, pasidalijimas energijomis, tu matai, kad padedi žmonėms, jie atsigauna net nuo psichologinių problemų. Man tai nėra darbas. Lygiai kaip ir profesionalus bėgimas man nebuvo darbas. Tai – mano gyvenimo būdas“, – džiaugiasi dvejų olimpinių žaidynių dalyvė, kuriai atrasta nauja mėgstama veikla padėjo lengvai atsisveikinti su profesionalios bėgikės karjera.

O džiaugsmas, kurį patiria mokydama žmones bėgimo paslapčių, neleidžia rastis nostalgijai dėl baigtos sportinės karjeros: „Nuo bėgimo nesu atitolusi, bėgimas mano gyvenime yra kiekvieną dieną, tik bėgti ruošiu jau ne save, o kitus žmones.“

Tad pasiūlymą vesti treniruotes sporto klube žmonėms, kurie nori pasiruošti bėgimui, Diana priėmė su džiaugsmu. „Mes visi galime bėgti. Tad dalyvavau šiame projekte norėdama įskiepyti tą norą čia atėjusiems žmonėms. Sveikata yra judėjimas, judėjimas yra gyvenimas. Noriu, kad žmonės kuo daugiau bėgiotų ir jaustų malonumą tai darydami“, –sako buvusi bėgikė, nubėgusi nuo Londono iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių.  

D.Lobačevskė gerai žino, kokias klaidas daro pradedantieji: „Tą grupę žmonių, kurie atėjo, aš įvedžiau į taisyklingą kelią: kaip jie turėtų bėgti, kaip kvėpuoti, kaip rankas laikyti... Tai lyg ir smulkmenos, bet bėgime jos labai svarbios.“

Pagrindinė klaida, anot trenerės,  netaisyklingas  kvėpavimas. „Mokyklose esame išmokyti per nosį įkvėpti, per burną iškvėpti. Bėgant turi būti tolygus kvėpavimas per burną. Juk deguonies daugiau gauname per burną negu per nosį. Tai daugumai sukėlė nuostabą“, – aiškina buvusi bėgikė. Kita dažna klaida – netinkamai pasirinktas tempas: „90 proc. pradedančiųjų pradeda bėgti greičiau negu gali“.

Daug varžybinės patirties sukaupusi olimpietė turėjo ką atsakyti mėgėjams, kurie, pasinaudoję proga, apipylė ją klausimais.

„Skatinau klausti, net jei jiems atrodo, tas klausimas kvailas. Juk mes kiekvienas turime savo profesiją, kurią išmanome geriausiai, o kitos srityse žinome mažiau. Aš daug žinau apie bėgimą ir norėjau jiems duoti kuo daugiau naudos. Apie avalynę buvo žmonėms įdomu, apie krūvius, apie pasiruošimą varžyboms.

Esu labai prieš, kai žmonėms pradeda ruoštis maratonui likus 2-3 mėnesiams, sezoniniai bėgikai man taip pat nepatinka, nes jeigu nori siekti rezultato, turi būti sistemingas pasiruošimas, disciplina. Maratonui reikia ir laiko, ir žinių. Esu prieš visus interneto planus, nes geriausiai tave supras, tavo fizinį pajėgumą įvertins treneris, kuris nuves taisyklingu keliu greičiau nei tu pats pradėsi ieškoti savarankiškai“, – kalbėjo patyrusi sportininkė.

Ar jos treniruotė buvo sunki ir susirinkusiuosius nuvarė nuo kojų? „Ne, – juokiasi. – Pirmoje treniruotėje negali išgąsdinti žmonių. Mano tikslas, kad žmonės pamėgtų bėgimą, o ne jo bijotų. Dauguma bijo bėgimo – padūstu, per storas, per plonas, ne tokie batai, ne toks oras – daugybę priežasčių randa nebėgioti. Mano tikslas įdiegti taisyklingą bėgimą, kad žinotų, nuo ko pradėti, pamiltų bėgimą“.

Tačiau tai nereiškia, kad susirikusieji klube poilsiavo. Buvo ką veikti visiems, o kai kurie pratimai pavyko ir ne iš karto. „Galiu pabrėžti, moterims žymiai viskas lengviau pavyksta nei vyrams,“ – šypsojosi D.Lobačevskė.

Tomas Kaukėnas

Biatlonininkui T.Kaukėnui teko vesti pirmąją treniruotę. Nors pats jis – ne bėgikas, ką patarti mėgėjams patyręs atletas, startavęs trejose olimpinėse žaidynėse, turėjo. Beje, jaudinosi prieš šią treniruotę Tomas labiau nei prieš savo eilinį startą varžybose: „Varžybinis jaudulys jau šiek tiek įprastas. Čia buvo iššūkis“. Tokią treniruotę T.Kaukėnas vedė pirmąkart: biatlono pradžiamokslį yra dėstęs vaikams, tačiau ne savo sporto šakos paslapčių mokyti dar nieko neteko.

„Teko prisitaikyti prie bėgimo entuziastų. Buvo tikrai nelengva. Bet, man atrodo, pavyko neblogai“, – džiaugėsi olimpietis, jog susirinkusieji į treniruotę jį sutiko šiltai, o, svarbiausia, klausė ir darė viską, ką buvo sugalvojęs.

Ruošiantis treniruotei, olimpiečiui teko pamąstyti, ko gali reikėti bėgikams ir ką bėgikai gali atlikti sporto salėje, nes dažniausiai jie treniruojasi lauke – stadione, miške ir pan. „Reikėjo sugalvoti fizinio rengimo pratimų, kurie būtų naudingi bėgikams, tad pasitelkiau visas savo žinias, patirtį, šiek tiek paskaičiau. Įdėjau viską, ką galėjau, – šypsosi Tomas, po treniruotės sulaukęs ir klausimų. – Daugelis dalykų yra bendri įvairioms sporto šakoms. Pavyzdžiui, žmonės teiravosi dėl apatinės dalies nugaros skausmų, man irgi taip būna. Kiek leido žinios, bandžiau atsakyti.“

Patyrusiam sportininkui buvo įdomu stebėti, kaip žmonės atlieka jo skirtus pratimus. „Visi skirtingai supranta ir skirtingai atlieka, nors, atrodo, pratimas tas pats. Matai, kad vienų viena kūno dalis stipresnė, kitų – kita, supranti, jog tam reikėtų vienokių pratimų, kitam kitokių. Galvoje vyko analizė ir pats save stebėjau, daug mąstymo buvo. Buvau ir pavargęs po tos treniruotės“, – įspūdžiais dalijosi T.Kaukėnas.

Kas jam buvo sudėtingiausia treniruotės metu? Pasak T.Kaukėno, iššūkis buvo laiko valdymas: „Reikėjo per valandą surengti treniruotę su visomis jos dalimis – įžanga,  užbaigimu. Pavyko, net pats buvau nustebęs“. Kita nelengva užduotis – suderinti veiklas skirtingo pajėgumo žmonėms: „Vieni sakė, kad čia mums labai lengva, kiti, kad tikrai užteko. Dvi draugės buvo atėjusios pasportuoti, paprašė didesnio svorio, tai bėgau į kitą salę paimti sunkesnių svarmenų, buvau nustebęs,“ – šypsosi T.Kaukėnas.

Vesti treniruotę T.Kaukėnui patiko, tačiau apie trenerio darbą biatlonininkas kol kas dar nemąsto – jis vis dar susitelkęs į savo sportininko karjerą. Ar imtųsi trenerio darbo ateityje? 

„Jeigu tie, kurie ateina sportuoti, visada būtų tokie geranoriški ir paklusnūs, su šypsenomis, būtų malonumas dirbti. Bet kai  tas darbas tampa rutina, pasitaiko įvairių situacijų, atsiranda iššūkių, kurie gali būti nelabai malonūs... Dar nežinau, ar trenerio darbas būtų tas mėgstamas darbas, kur širdis veda. Truputį yra baimės. Stebiu savo trenerius, supratu, kad tai be galo daug energijos reikalaujantis darbas. Nesu iki galo apsisprendęs. Bet, žinoma,  tai vienas iš pasirinkimų, juolab kad aš ir baigęs kūno kultūros ir sporto bakalaurą bei magistrą. Mano specialybė leidžia tuo užsiimti,“ – kalbėjo trejų olimpinių žaidynių dalyvis.

Diana Zagainova

Trenerės amplua trišuolininkei D.Zagainovai nebuvo naujiena: iki 2020 metų ji pakankamai aktyviai buvo pasinėrusi į šią veiklą, tačiau vėliau dėl pasiruošimo olimpinėms žaidynėms šį darbą nutraukė. 

Treniruotė klube „Lemon Gym“ buvo išskirtinė tuo, jog dvejų olimpinių žaidynių dalyvei teko vesti ją visai nepažįstamiems žmonėms: ji nežinojo, koks bus susirinkusiųjų pajėgumas, ko tikėtis. Ta nežinomybė, sako D.Zagainova, ir buvo sunkiausia.

„Tai buvo išėjimas iš komforto zonos, nes susidūriau su tuo, kas man mažiau pažįstama, bet šis iššūkis buvo malonus. Į sporto klubą ateina žmonės su labai skirtingais tikslais ir skirtingo pasiruošimo, įvairaus amžiaus. Aš žinojau, kad turiu 50 minučių, žinojau, kad noriu vesti kokybišką treniruotę, bet man reikės ją prisitaikyti prie tų žmonių ir apie juos aš sužinosiu, tik treniruotei prasidėjus. Kita vertus, tame slypėjo ir įdomumas – kaip aš galėsiu susitvarkyti, kaip tiems žmonėms patiks treniruotė?“, – sakė D.Zagainova.   

Panašu, kad susitvarkyti olimpietei pavyko puikiai, nes po treniruotės ji išgirdo ne vieną komplimentą, jog buvo įdomūs pratimai, kai kurie jų – niekada nematyti.  

Apsisprendusi kokią treniruotę nori vesti, likus 3-4 dienoms iki jos, olimpietė apgalvojo skirtingus variantus: kokia bus treniruotė, koks eiliškumas, jeigu bus toks kiekis žmonių ir kokia – jei kitoks, kas bus, jeigu pratimai bus per sunkūs ar per lengvi.

D.Zagainova pasirinko vesti jėgos ištvermės treniruotę ratu. „Tai viena mano mėgstamiausių ir efektyviausių treniruočių, ypač kai yra trumpas laiko tarpas. Per ją galima gerai padirbėti ir negaišti laiko. Mačiau, kad nebuvo labai lengva, žmonės pavargo“. Po treniruotės sporto mėgėjai neskubėjo atsisveikinti: žinomos trišuolininkės klausinėjo apie jos pačios pasiruošimą varžyboms, domėjosi traumomis, kaip jų išvengti, teiravosi nuomonės apie vieną ar kitą treniruočių metodą.

„Žmonės norėjo išgirsti mano, kaip profesionalios sportininkės, nuomonę ir pasidaryti sau išvadas.  Smagu, kad galėjau pasidalinti savo patirtimi, žiniomis ir energija. Lygiai taip pat jie grąžino energiją man atgal per komentarus, per šypsenas, per pokalbį. Buvo labai smagus renginys“, – nauja patirtimi džiaugėsi trišuolininkė.

Ar padėjusi tašką savo sportinėje karjeroje D.Zagainova norėtų tapti trenere? Sportinių aukštumų siekianti trišuolininkė tvirto atsakymo kol kas neturi: „Nežinau, man patinka treniruoti, bet šiuo metu baigiau mentalinio trenerio studijas ir labiau norėčiau fokusuotis į tai. Bet treniruoti, pasikeisti energija su žmonėmis man irgi patinka“. 

Mantas Strolia

Treniruočių ciklą užbaigė olimpiečio M.Strolios treniruotė, kurioje susirinkusieji į bėgimą ir apskritai į sportą pažvelgė kitu kampu – asmeniniu ir verslo konsultantu dirbantis buvęs slidininkas ir sportuodamas nepamiršta, kaip svarbu turėti motyvaciją ir kaip svarbu atsižvelgti į psichologinius aspektus.

„Ėmiausi šios veiklos, nes projektas skatina atrasti ir pažinti sportą giliau ir prasmingiau. Dauguma žmonių nemėgsta sportuoti arba mato sportą kaip labai sunkią veiklą, o pagrindinė to priežastis – santykis su pačia veikla ir gebėjimas naudotis savo kūnu. Yra net tokia sąvoka kaip fizinis intelektas. Pagalvojau, kad noriu pasidalinti su žmonėmis, kaip valdyti savo kūną lengviau, kaip išvengti traumų, kaip atpažinti ribas.

Pavyzdžiui, buvo tokios praktikos, į ką sukoncentruoti dėmesį, kad judesys būtų lengvesnis. Štai norint daryti pritūpimą lengviau, reikia galvoti ne apie tai, kad atsistosi, o apie tai, kad stumi žemę ir pan. Aiškinomės, kad  nuovargis ateina ne tada, kai pavargstame, o tada, kai raumuo neatsipalaiduoja.

Padėjau suprasti, kad kvėpavimas – įrankis, padedantis atsipalaiduoti. Ši treniruotė buvo su motyvacija ir daugiau apie tai, kad žmonės geriau pažintų savo kūną. Supratimas, kad savo kūną galima daug lengviau valdyti, žmones turėtų išlaisvinti ir padėti matyti daug dalykų lengviau“, - apie tai, į ką kreipė dėmesį savo treniruotėje, pasakojo M.Strolia.

Buvęs sportininkas sakė, jog sudėtingiausia treniruotės metu buvo nepasinerti į treniruotę. „Žmonėms daviau fizinės veiklos, pajudėjome, bet ne iki devinto prakaito. Sportavome tam, kad atrastume tuos judesius ir patirtume juos. Norėjau, kad nauda būtų ne momentinė, o kad tai pakeistų požiūrį į judesį ir paveiktų žmonių pasirinkimus ateityje“, – pasakojo M.Strolia, treniruotėje naudojęs metodiką, pagal kurią dalyką žmogus turi patirti, pajausti, pats atrasti ir po to integruoti į savo gyvenimą.

 „Aš pristačiau idėjas, o po to daviau keletą pavyzdžių ir prašiau, kad jie patys paieškotų, kur tai gali pritaikyti, ką iš to atranda. Vėliau diskutavome, kaip tai dera bendrame paveiksle, ką jie gali naudoti toliau. Treniruotė buvo nestandartinė, nes kai kas gal tikėjosi daugiau pasportuoti. Bet susidarė įspūdis, kad žmonėms patiko, visi labai įsitraukė, daug diskutavo ir net nenorėjo išeiti“, – džiaugėsi M.Strolia.

Anot jo, žmonės turi žinių, kaip reikia sportuoti. Tačiau bėda, jog jie tarsi pasiklydę informacijos liūne – patarimų daug, o kokios proporcijos, o kas prioritetas? „Bandžiau įnešti ramybės ir aiškumo, nuo ko viskas prasideda ir vardan ko visa daroma. Po to jiems atsirado aiškumo ir tikėjimo, kad bėgimas gali būti lengvas“.

Pačiam M.Stroliai buvo įdomiausia pažinti tikrąsias problemas, su kuriomis žmonės susiduria.

„Supratau, kad žmonėms trūksta aiškumo vardan ko tai daryti, aiškumo, kaip tai daryti ir skatinimo savarankiškai analizuoti ir bandyti. Mes išmokyti būti gerais mokiniais ir klausyti, o mąstymas nėra įdiegta savybė,“ – pabrėžė olimpietis, tašką karjeroje padėjęs po 2010 m. Nors duonai šiandien jis užsidirba kitais būdais, sportas nėra pamirštas.

„Bėgioju kelis kartus per savaitę. Bėgimas man – būdas pasitikrinti, kiek galiu atsipalaiduoti. Bet slidinėjimas man patinka labiau,“ – duoklę savo sporto šakai atiduoda olimpietis. O kas jam yra treniravimas? „Treniravimas man – kaip kažkam žvejyba, joga ir pan. Kartais patreniruoju, bet daugiau dėl malonumo. Ši veikla man labai patinka, bet trenerio atlygis – sąlyginai žemas. Tad gyvenimui užsidirbu kitais sau maloniais darbais“, – sako olimpietis.

„Olimpinė panorama“, Lina Daugėlaitė