Jų įprasta darbinė aplinka – šaltis ir ledas arba sniegas. O kaip žiemos sportininkai treniruojasi vasarą? To klausėme vyriškos penkių žiemos sporto šakų atstovų kompanijos. Nė vienas vasaros nekeiksnojo, bet kai kurie prasitarė, kad ypač karštomis dienomis užsigeidžia atsidurti ten, kur šalta ir balta.
Su biatlonininku Tomu Kaukėnu, kalnų slidininku Andrejumi Drukarovu, ledo šokėju Sauliumi Ambrulevičiumi, slidininku Tautvydu Strolia ir snieglentininku Motiejumi Morausku mėginome kalbėtis apie jiems įprastą vasarą. Bet į pokalbį nori nenori vis įsiterpdavo žodžiai „pandemija, karantinas“ ir įprasta jų darbo vasara virsdavo būtent šia, kuri atėjo po visiems labai sudėtingo pavasario. Tarsi nejučia pašnekovai grįždavo į ano taip ir nepabaigto sezono galą, priverstinį buvimą namie ir į jokius sportinio režimo rėmus neįtelpantį jiems neįprastą laiką.
Liko be čempionatų
Žiemos sportininkams įprastai varžybų sezonas baigiasi sulig balandžio arba gegužės pradžia. Šis baigėsi mėnesiu ar dviem anksčiau. Ir štai nuo čia pagal griežtą režimą gyvenantys sportininkai pajuto chaosą, kuris vis išlenda ėmus šnekėti apie įprastą vasarą.
Slidininkų ir biatlonininkų sezoną koronavirusas sutrumpino mėnesiu. T. Strolia iš Norvegijoje turėjusių vykti varžybų skubėjo namo ir gavo porai savaičių izoliuotis. „Nelabai daug pandemija pavogė mano sportavimo laiko, kurį laiką nesportavau dėl kojos traumos padarinių“, – sako slidininkas.
Biatlonininkui T. Kaukėnui Pasaulio taurės varžybos baigėsi etapu Suomijoje ir lėkimu namo bei priverstine izoliacija. „Tai buvo pirmas kartas, kai taip ilgai buvau namie. Mums balandį būna aktyvaus poilsio metas, tada dažnai vykstame į šiltus kraštus pailsėti nuo sniego, šalčio ir slidžių. Balandį nepavyko išvažiuoti į poilsinę kelionę, tad teko poilsiauti namie. Karantinas patrumpino varžybų sezoną ir paveikė poilsį, bet beveik neturėjo įtakos pasirengimui kitam sezonui“, – sako biatlonininkas.
Labiau nei slidininkai ir biatlonininkai nukentėjo ledo šokėjai, kurių pasaulio čempionatas buvo atšauktas. „Tai buvo vienos svarbiausių sezono varžybų. Joms stipriai ruošėmės, bet viskas nuėjo velniop. Aišku, ne mums vieniems taip nutiko, visiems tas pats, todėl negalim sėdėti ir verkti. Žiūrim toliau“, – sako S. Ambrulevičius.
O štai A. Drukarovas su M. Morausku, galima sakyti, nukentėjo dvigubai: abu nesudalyvavo pasaulio jaunimo čempionate ir, kas pikčiausia, šiemet tai buvo paskutinės tokio rango varžybos, kuriose jie galėjo varžytis. „Ypač pikta dėl to, kad šie metai ten dalyvauti paskutiniai. Liūdna, bet dabar jau nieko nepakeisi“, – balandį neįvykusį pasaulio jaunimo čempionatą su nuoskauda prisimena M. Morauskas.
Dar didesnį apmaudą jaučia A. Drukarovas, nes pasaulio jaunimo čempionato jo rungties varžybas atšaukė tiesiogine šio žodžio prasme išvakarėse – kovo 11-osios dešimtą valandą vakaro sužinojo, kad jos nevyks. „Turėjau gerą startinį numerį, kuris dalijamas pagal reitingą. Norvegijoje treniravausi visą savaitę, bandžiau trasas – ir viskas, išvakarėse sako: važiuokit namo. Apmaudu. Iki tol beveik visos varžybos įvyko, o didžiojo slalomo atšaukė“, – nuoskaudą lieja kalnų slidininkas.
Andrejus Drukarovas
Kitokia pradžia
Po poilsio gegužę prasideda pirmosios biatlonininkų treniruočių stovyklos. Jos dažniausiai būna Lietuvoje. Šiemet, suprantama, šis punktas liko nepakitęs. Jų metu daug dėmesio skiriama jėgos ugdymui treniruočių salėje, daromos ilgos, bet neintensyvios treniruotės dviračiais, bėgte, riedslidėmis, kartais baidarėmis, daug šaudoma.
„Nuo birželio prasideda stovyklos užsienyje. Per vasarą būna dvi-trys stovyklos aukštikalnėse. Iki spalio vyksta bazinis rengimasis, o spalio mėnesį jau dedame riedslides bei dviračius į šalį ir vykstame į Šiaurės šalis slidinėti. Tada prasideda specialusis dviejų mėnesių rengimasis varžyboms“, – įprastą pasirengimo sezonui planą dėsto T. Kaukėnas.
Slidininko T. Strolios šios vasaros pradžia irgi labai nesiskyrė nuo ankstesniųjų. „Ignalinoje tokiu metu ir anksčiau sportuodavau, tą darau ir dabar. Tik pradžia buvo kitokia, nes negalėjau eiti į salę. Riedslidės, paprastas bėgiojimas, bėgimas su lazdomis, šuoliukai, slidinėjimo imitacija, dviratis“, – vasaros treniruotes vardija slidininkas.
Riedslidės jam patinka, o pagrindinis skirtumas, kurį pajunta vėl užlipęs ant slidžių, yra ilgis, – slidės ilgesnės, bet po treniruotės kitos priprantama. „Į kalną su riedučiais ropščiamės, su jais nepraslysti, o žiemą ant slidžių visko pasitaiko. Na, ir jei griūni – tai minkščiau ant sniego“, – vasaros ir žiemos treniruočių skirtumus trumpai aptaria slidininkas.
Tautvydas Strolia
Karantino atradimai
„Gumos, svoriai – ką turėjau, su tuo ir sportavau. Tualetinio popieriaus nekilnojau, – juokiasi T. Strolia. – Judėjau, ant sofos nesėdėjau. Tiesą sakant, net nepajutau, kaip tas laikas praėjo. Laiko lyg buvo, bet kažko ypatingo nenuveikiau.“
„Gyvenimo būdu, – juokdamasis į klausimą, kaip pavyko išgyventi karantiną, atsako S. Ambrulevičius. – Padėjo tai, kad jau buvo planuotos mėnesio atostogos, aišku, ne tokios visiškai be ledo, bet vis tiek sezonas ėjo į pabaigą ir ruošėmės ilsėtis. Teko apsišarvuoti kantrybe. Visą laiką treniravausi namų sąlygomis, negalėjau visiškai apsileisti, nes kūnas reikalavo veiksmo.“
Ledo šokėjas pamini bent du karantino atradimus: ilgesnį laiką namie ir riedučius. „Buvo smagu pagyventi namie, anksčiau čia būdavau tik priešokiais, smagu su senais draugais, pažįstamais susisiekti, atnaujinti santykius, senesnio gyvenimo aspektus iškelti į viršų. O riedučius prisiminiau visai netyčia: vieną vakarą sugalvojau, kad riedučiai galėtų padėti šiek tiek čiuožimą prisiminti. Susisiekiau su bičiuliais, pasakė, kad jų turi, paklausė dydžio ir atsiuntė riedučių pavažas, kurios taip pat kaip pačiūžos tvirtinamos prie bato. Prisisukau ratukus prie savo senų batų ir čiuožiau“, – pasakoja S. Ambrulevičius.
„Sėdėti namie – turbūt sunkiausias dalykas sportininkui. Nieko naujo nepradėjau, tiesiog stengiausi susitvarkyti dabartį. Sugebėjau pasidaryti tvarkingesnę rutiną, sportuoti ir ruoštis kitam sezonui. Ne taip blogai buvo“, – reziumuoja M. Morauskas.
T. Kaukėnui per karantiną pavyko pabaigti smulkius buto remonto darbus, kuriems anksčiau nerasdavau laiko.
A. Drukarovas staiga atsiradusį laiką skyrė mokslams – ruošėsi trims egzaminams, nors įprastai per slidinėjimo sezoną įstengdavo pasirengti vienam ar daugiausia dviem. Andrejus mokosi teisę Šveicarijoje, Liucernos universitete, ir baiginėja trečią bakalauro kursą. Šveicarijos universitetuose egzaminai šiek tiek kitokie – platesnės apimties, todėl jiems pasirengti nei vakaro, nei savaitės nepakanka. Per atsiradusius tris mėnesius turėjo pereiti ketinamų laikyti trijų mokomųjų dalykų dvejų metų mokslo kursą. „Per mokslus nebuvo laisvos valandos nei knygai, nei filmui. Bet gerai išnaudojau šį laiką“, – sako Andrejus.
Tomas Kaukėnas
Šokiai per atstumą
S. Ambrulevičiui kovo 11-ąją buvo paskutinė treniruotė, paskui ledą po savo kojomis vėl pajuto tik gegužės pabaigoje, kai ėmė veikti „Akropolio“ ledo arenos. Sauliaus šokių partnerė Allison Reed pirmąkart užlipo ant ledo tik birželio 5 d., kai atvykusi į Lietuvą išlaukė saviizoliacijos pabaigos.
„Tai rekordinis laikas be ledo, nepamenu, kad šitiek laiko būčiau nečiuožęs. Abu judėjome, nors ir per atstumą. Ji buvo Amerikoje, aš Lietuvoje. Kai vėl ėmėm kartu treniruotis, pradėjome nuo bazinių pratimų, siekėme vėl pajusti judesio, ritmo dinamiką, prisiminti numerius. Net kojos atprato nuo batų – nuospaudų pilna, kasdien kraujas. Čiuožėjai lavina įgūdžius tiek, kiek laiko praleidžia ant ledo. Dvi dienas be ledo praleidęs jauti, kad sunkiau judėti, o čia beveik tris mėnesius“, – pasakoja Saulius.
Kodėl ledo šokių pora nutarė susitikti Lietuvoje? Visų pirma, dėsto Saulius, Allison čia buvo patogiau atskristi, čia palankesnės galimybės dirbti ir daugiau galimybių sulaukti pagalbos. O Vokietijoje, kurioje pora treniruojasi, bent jau iki birželio vidurio dar nebūtų galėję čiuožti kartu – tik po vieną.
Birželio pradžioje kartu ėmusi čiuožti Kaune ant ledo, pora dėliojosi tolesnius šio sezono planus, bet jiems įtakos turi iki tol niekada nespręsti sienų ir ledo arenų atidarymo klausimai. „Dabar mums dviguba nauda Lietuvoje čiuožti. Intensyviau padirbėsime su choreografu Gintaru Svistunavičiumi ir lauksime žinių. Birželį dar turėtume prabūti čia, o liepą gal jau keliausime į Vokietiją“, – sako S. Ambrulevičius.
Šis laikas čiuožėjui iki dabar atrodo keistas: birželį jau rimtai treniruodavosi, o dabar tik pradeda, be to, vis dar yra namie. „Bandai sudėlioti save į fokusą, į ritmą, kuris skatintų dirbti. Sunku, bet pagaliau turime ledą ir privalome vis stipriau dirbti“, – sako čiuožėjas.
Ši pauzė, neabejoja Saulius, artimiausiam sezonui įtakos tikrai turės, nors dar apskritai neaišku, koks bus kitas sezonas: jaunimo varžybos jau turėjo vykti, bet atšaukiamos, kas bus su suaugusiųjų – nežinia.
„Šiaip pas mus vasara ar žiema – jokio skirtumo. Ledas atidarytas ir mes ariam. Skirtumą pamatom išėję iš arenos – lauke galime pasidžiaugti saule. Vasarą darbo būna net daugiau nei žiemą, nes geriname bazinį čiuožimo lygį, didiname kompleksiją, krauname naują bagažą ir, aišku, tobuliname judesius, švarinime programą“, – dėsto ledo šokėjas.
Jo partnerė Allison Lietuvoje taip ilgai nėra buvusi. Bet, pasak Sauliaus, jai čia patinka, įdomu pažinti, pamatyti Lietuvą ne kaip turistei, o kai ją aprodo vietiniai. Molėtai, Trakai, Vilnius, pajūris – įvairių gražių vietų šiam laikotarpiui yra numatyta. „Jos gidas būnu ir aš, ir mano draugai padeda“, – prasitaria S. Ambrulevičius.
Saulius Ambrulevičius
Sniegą keičia vandeniu
Vasaras snieglentininkas M. Morauskas leidžia prie Kuršių marių Svencelėje, plaukioja su jėgos aitvarais ir aktyviai leidžia laiką. Kadangi aplink jokių sporto salių nėra, rytą pradeda pusvalandžio bėgimu, tada pusryčiai ir po poros valandų – treniruotė su savo kūno svoriu. Pratimai ir judėjimas ant vandens – tai priedas prie pagrindinių treniruočių. Vasaromis snieglentininko gyvenime daugiau vandens nei sniego, nes į kalnus išvykti brangu.
„Turime susidėlioję planą šią vasarą dukart ant sniego vykti: viduryje vasaros į Prancūziją, o gale – į Naująją Zelandiją, nes ten turėtų vykti pasaulio čempionatas. Bet kol kas dar yra nežinomųjų“, – sako Motiejus.
Kaip ir dauguma kitų sportininkų, nežinodamas konkrečios pirmųjų varžybų datos, Motiejus tiesiog fiziškai ruošiasi sezonui, kad, kaip sako, būtų triskart stipresnis nei prieš tai. „Sunku pasiruošti šliuožti snieglente, neturint jos ant kojų, todėl dabar pagrindas – fizinis pasirengimas. Kai bus daugiau sąlygų, turėsim specialų batutą, bandysim su lenta dirbti, triukus daryti“, – sako M. Morauskas.
Ar nuvykus į kalnus būna sunku persiorientuoti iš vasaros atgal į žiemą? „Nelabai, po ilgesnės pertraukos reikia kelių nusileidimų nuo kalno ir vėl snieglentę pajunti. Juk sniegas – tas pats vanduo, skiriasi tik konsistencija ir temperatūra“, – juokiasi aukštaūgis snieglentininkas.
Jis prisipažįsta, jam ūgis su snieglente atliekant triukus nei padeda, nei trukdo. „Nebent vienas dalykas – kadangi esu aukštas, galiu daugiau masės ant savęs užsikrauti ir dėl to didesnį greitį pasiekti. Todėl sunkiomis oro sąlygomis man tai gali būti kaip pranašumas“, – sako iš kitų snieglentininkų ūgiu išsiskiriantis Motiejus.
Interjerą papildė svoriai
Kovo pradžioje grįžęs iš atšaukto jaunimo čempionato Norvegijoje į namus Šveicarijoje, A. Drukarovas suprato, kad šią situaciją reikia kaip įmanoma geriau išnaudoti, todėl prisipirko svorių ir namie įsirengė sporto salę. Nors tokio baisaus karantino kaip Italijoje Šveicarijoje paskelbta nebuvo, bet sporto klubai neveikė, todėl jis tris mėnesius treniravosi namie, bėgiojo į kalnus ir mokėsi.
Nuvykęs į ledyną Italijoje, kalnus ir sniegą vėl pamatė tik antroje birželio pusėje. Taigi slidininko batų iš viso neavėjo daugiau nei tris mėnesius. „Gyvenime nesu tiek daug laiko praleidęs be slidžių. Gerai, kad ledynas Italijoje lėkštas, pats tas po tiek laiko pasirengimą pradėti. Pernai patobulėjau, nes žiauriai daug laiko praleidau ant slidžių. Nesu kalnuose gimęs austras, man reikia daug dirbti, dabartinį lygį pasiekiau tik juodu darbu“, – sako Andrejus, kuris neabejoja, kad karantino pasekmes dar pajus.
Kalnų slidininkai birželį, liepą tobulina techniką, intensyvumas kyla rugpjūtį, rugsėjį. Vasaromis Andrejus vyksta treniruotis ir į uždaras sniego arenas, bet jų, sako, su ledynais nėra ko lyginti, nors technikai tobulinti tinka. Štai pernai vasarą dukart buvo Druskininkų sniego arenoje.
Ar sunku rengtis naujam sezonui, kai dar nežinia, koks jis bus? Ne, sako pašnekovas, kalnuose tikslios varžybų datos nėra, kalnų slidininkai pripratę prie kaitaliojimų. Jis įsitikinęs, kad tas darbas, kurį atliko, vieną ar kitą dieną atsipirks.
Saulius Ambrulevičius
Ar patinka vasara?
Turbūt keista žmonių klausti, ar jiems patinka vasara, bet jei tie žmonės – žiemos sportininkai, galbūt pateisinama.
„Patinka, – sako kalnų slidininkas A. Drukarovas. – Tai laikotarpis, kai galiu būti prie jūros, pasėdėti, pasikaitinti, įdegti. Mėgstu nuvykti į Ligūriją Italijoje. Juk aš 300 dienų per metus matau tik šaltį, todėl šilumos man trūksta, karštis patinka. Būti kalnuose smagu savaitę ar dvi, bet tiek daug laiko, kiek aš juose praleidžiu, yra sunku.“
Slidininkas T. Strolia vasaromis nesiskundžia, nes pagaliau būna nešalta. Bet jeigu gerai pasitreniravus pasidaro per karšta, su nostalgija prisimena žiemą. Ledo šokėjui S. Ambrulevičiui vasarą išėjus iš šaltos ledo arenos smagu nesigūžti iš šalčio ir pasimėgauti saule.
Vasaromis M. Morauskas būna panašesnis į įdegusį jėgos aitvarų tramdytoją nei į snieglentininką, nes visiems aitvaruotojams žinomoje Svencelėje kartu su tėvais darbuojasi nuosavoje jėgos aitvarų mokykloje, yra instruktorius.
Vasara patinka ir T. Kaukėnui, bet kai būna labai karšta, užsimano žiemos. „Aišku, būna ir atvirkščiai: kai už lango minus 30, galvoju, kodėl nepasirinkau sportuoti paplūdimio tinklinio“, – juokiasi biatlonininkas.