Olimpinio sporto legendos, susibūrusios į Lietuvos olimpiečių asociaciją, dažnai susirenka į įvairius renginius, kartu keliauja, vykdo švietėjišką veiklą. O per žiemos šventes juos tradiciškai į svečius pakviečia Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). Per pastarąjį susitikimą LTOK.lt pakalbino keturis olimpinius medalininkus.

Pergales skina ir olimpinės medalininkės dukra  

Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzinė prizininkė kaunietė Birutė Šakickienė nuo irklavimo nenutolo. Ji dirba sporto mokykloje „Bangpūtys“ ir treniruoja tris grupes mergaičių, iš viso 26 irkluotojas. Be to, vasarą jų būrį papildė du ukrainiečiai berniukai.

Birutė Šakickienė (centre). Alfredo Pliadžio nuotr.

Kiekvieną naujoką legendinė irkluotoja turi apmokyti ir kartu su kiekvienu jų sėda į valtį.

„Labai džiaugiuosi, kad irklavimu susižavėjo ir mano 17-metė dukra Ugnė, dabar lankanti Jono Jablonskio gimnazijos vienuoliktą klasę. Prieš 4-5 metus ji panoro lankyti treniruotes. Kad būtų linksmiau, prikalbino ir savo draugę Agnę Kubaitytę, su kuria kartu lankė darželį.

Mergaitės sparčiai tobulėja, pernai Danijoje per tarptautinę Baltijos taurės irklavimo regatą tapo nugalėtojomis porinių dviviečių varžybose ir  mane, trenerę, maloniai nudžiugino. Susiradau nuotrauką, kur jos abi susikibusios už rankų stovi darželyje. Dabar irgi buvo panaši situacija, tik ant nugalėtojų pakylos.

Apėmė begalinis džiaugsmas: dukra irkluoja tą pačią porinę dvivietę, kaip ir aš su Kristina Poplavskaja, ir jau pasiekia pirmąsias svaresnes pergales“, – džiaugiasi B. Šakickienė.

Paklausta, ko ji tikisi iš Lietuvos irkluotojų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, bronzinė Sidnėjaus prizininkė ilgai nesvarsto.

„Visada esu optimistė ir viliuosi, kad irkluotojai Paryžiuje neliks be medalių. Tikiu Donata Karaliene ir Ieva Adomavičiūte, jos man patikimos, tvirtos irkluotojos: kartu užaugo, subrendo.

Per Lietuvos uždarų patalpų čempionatą Trakuose mačiau ir daug stiprių vaikinų, jie pasiekė tikrai gerų rezultatų, tačiau neaišku, kaip rinktinės treneriai viską sudėlios“, – mintimis pasidalijo B. Šakickienė.

Didžiausia atgaiva – sodas

Meksiko olimpinis penkiakovės vicečempionas, 83-ejų Stasys Šaparnis –  vienas tų, kuris su savo draugais Anastazu Špoku, Jonu Rapaliu ir Gerimantu Narkumis padėjo tvirtus pamatus šiandienos Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės pasaulinei šlovei.

 „Niekas man neduoda tiek metų, kiek išties yra. Tačiau apmaudu, kad amžius vis dėl to daro savo: jau trečius metus nesilankau savo vardo penkiakovės varžybose Vilniuje. Ten pasijuntu nejaukiai: manęs niekas jau nepažįsta, nežino, kas esu. Ateinu į varžybas sulinkęs, sunkiai vaikščiojantis. Federacijos vadovams ir sakau, kad esu sporto antireklama, turėčiau kitaip atrodyti, reikia ieškoti jaunesnių.

Stasys Šaparnis (Alfredo Pliadžio nuotr.).

Per dvylika metų man padarytos devynios operacijos, dabar laukia dar viena – reikia operuoti kairę koją“, – atviravo olimpinis vicečempionas.    

Tačiau ligoms jis stengiasi nepasiduoti. Nusipirko nedidelį dviratį-treniruoklį, kurį vasarą sode prie Žaliųjų ežerų nuo gegužės mėnesio iki spalio pabaigos mina kiekvieną dieną po 25 minutes, o kartais atsigulęs suka pedalus ir rankomis.

„Tačiau treniruoklį laikau sode, jo į Vilnių neprivežiosi“, – sako S. Šaparnis, kurio turiningoje karjeroje buvo ir teisėjavimas 1980 Maskvos olimpinėse žaidynėse, Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidento (1988-1992 m.), LTOK viceprezidento  (1992-1996 m.) postai.  

Olimpinis vicečempionas ir pasaulio čempionas bei medalininkas dabar nusivylęs savo mėgstama sporto šaka.

„Nepatinka man ji, tai ne mano penkiakovė. Aš už tą, kurią sukūrė moderniųjų olimpinių žaidynių įkūrėjas Pierre‘as de Coubertinas ir įtraukė į olimpinių žaidynių programą.

Mano sportavimo laikais  amerikiečiai irgi ėmėsi žingsnių ir siekė, kad  penkiakovėje šimtametę  istoriją turinčią jojimo rungtį pakeistų motociklai. Dabar vietoje žirgų ir kliūčių ruožo atletų lauks ekstremalus bėgimas. Vargu ar tai buvo logiškas Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės sąjungos sprendimas“, – nusivylęs S. Šaparnis.  

Įžymusis penkiakovininkas šypsodamasis sako, kad jam fantastiškas buvo gruodis, kada jis nesitraukė nuo televizoriaus ir stebėjo pasaulio futbolo čempionatą. Galvojo, kad finale susitiks Brazilija ir Prancūzija. Sirgo už prancūzus, bet per lemiamas rungtynes – už argentinietį Lionelį Messį, nes labai norėjo, kad jis pirmą kartą taptų pasaulio čempionu.

„Labai laukiu pavasario, kada prasidės sodo darbai, kurie mane ypatingai sustiprina, pasikraunu nemažai energijos. Savo rankomis per du mėnesius atsinaujinau šiltnamį, jame  auginu pomidorus, paprikas, melionus. Daržovių prisigaminu visai žiemai, dar ir dukrą jomis aprūpinu“, – džiaugiasi S. Šaparnis.

Olimpinė čempionė pamėgo vaikščiojimą

Kalgario olimpinė slidinėjimo čempionė Vida Vencienė apgailestavo, kad ji 2022 m. nesurado laiko paslidinėti: „Tikrai gėda, vis to laiko pritrūkstu. Truputį negalavo mano 90 metų mama, savaitgaliais tekdavo važiuoti į Ukmergę jos aplankyti.“

Nors slidės dar ilsisi, tačiau Vida surado kitą fizinio aktyvumo būdą – vaikščiojimą.

„Be proto mėgstu vaikščioti vakarais po darbo. Per savaitę vaikštau po 5-6 kartus ir nueinu po 9-10 kilometrų. Kartais prie manęs prisijungia draugė, tai tie kilometrai einant spartesniu žingsniu ir bekalbant ypač greitai ištirpsta“, – šypsosi gerai nusiteikusi olimpinė čempionė.

Vida Vencienė (centre). Alfredo Pliadžio nuotr.

Savo vyro Daniaus į kompaniją ji neima, jis turi kitą hobį – medžioklę.

LTOK dirbanti V. Vencienė džiaugiasi, kad turi jau du anūkus: Teodorą, kuriam pustrečių, ir vienuolikos mėnesių Leonardą.

2020-aisiais Teodoras gimė tą pačią dieną, kaip ir ji – gegužės 28-ąją. Vida šypteli: močiutei tai buvo didelė dovana, anūkas visus gimtadienius nutarė švęsti kartu su močiute.     

„Darysiu viską, kad jie būtų sportininkai. Neaišku, kokią sportą šaką jie pasirinks, spaudimo tikrai nedarysiu, tačiau, žinoma, būtų gerai, kad jie pasirinktų slidinėjimą. Jiems galėčiau nemažai patarti“, – sako Vida.

Pamėgo Olimpiečių taurės plaukimo varžybas

Maskvos olimpinis čempionas plaukikas Robertas Žulpa nekantriai laukia naujojo plaukimo baseino Lazdynuose, prie kurio netoliese gyvena, atidarymo.

„2022-ieji man buvo puikūs, prieš porą mėnesių tapau seneliu. Milane gyvenanti mano vyriausioji dukra 31-erių Brigita pagimdė anūkėlę Adelę. Tą dieną mūsų olimpiečiai vyko į susitikimą Anykščiuose ir aš tos kelionės atsisakiau, nes buvau Milane“, – pasakoja R. Žulpa.

Jis džiaugiasi, kad į plaukimo takelį po ilgokos pertraukos sugrįžo Rūta Meilutytė, atsigavo Danas Rapšys.

„Jau gerokai smagiau nei buvo per Tokijo olimpines žaidynes. Paryžiuje gal mūsų plaukikus pamatysime ir ant nugalėtojų pakylos. Rūtai jau bus 27-eri, o Danui -29-eri. Ankstesniais metais plaukime tai būtų daug, bet dabar vaizdas kitoks: šiemet pasaulio plaukimo čempionu peteliške rungtyje tapo 42-ejų brazilas“, – sako Robertas.

Robertas Žulpa (Alfredo Pliadžio nuotr.).

Kol vyko Lazdynų plaukimo baseino statybos, olimpinis čempionas nuo plaukimo kažkiek nutolo, nesitreniravo ir jokiose veteranų varžybose nedalyvavo.

„Per visą Vilnių iš Lazdynų važinėti plaukioti į Fabijoniškių baseiną tikrai nesinori, gaila laiko, o ir tame baseine – tikras skruzdėlynas.

Visada noriai dalyvauju visur, kur tik mane pakviečia Lietuvos olimpiečių sporto asociacija. Šiemet kartu su jos prezidente Lina Kačiušyte dalyvavau jau 14-ą kartą vykusiose Olimpiečių plaukimo taurės varžybose Utenoje, mačiau  daug gražaus jaunimo“, – pasakoja olimpinis čempionas.