Įspūdinga 2022-ųjų pradžia – dukart gerintas Lietuvos uždarųjų patalpų 400 metrų bėgimo rekordas ir pirmasis šios rungties dešimtukas debiutiniame pasaulio lengvosios atletikos uždarųjų patalpų čempionate Belgrade – sprinterei Modestai Justei Morauskaitei užminė mįslių. Anksčiau svarsčiusi daugiau dėmesio skirti 400 metrų barjerinio bėgimo rungčiai, dabar lengvaatletė abejoja, ar verta blaškytis.

Pasaulio lengvosios atletikos uždarųjų patalpų čempionato debiutantė į Serbiją išvyko rami ir gerai pasirengusi. Bėgdama 400 metrų ji pateko į pusfinalį, o ir jame tą patį vakarą bėgo itin greitai (52 sek.). Net pačiai tai buvo staigmena, nes antrajame bėgime dar nėra pasirodžiusi geriau, kai varžybos dukart rengiamos tą pačią dieną.

Nors iki finalo lietuvei pristigo tik 0,19 sek. ir galutinėje įskaitoje ji užėmė devintą vietą, M.J.Morauskaitė labiausiai džiaugėsi pergale prieš save.

„Supratau, kad galiu varžytis su geriausiomis ne tik Europoje, bet ir pasaulyje“, – tvirtino 26 metų lengvaatletė.

Ispano trenerio Rafaelio Blanquero Alcantudo auklėtinė jau įvykdė normatyvą (51,75 sek.) į Europos lengvosios atletikos čempionatą, kuris rugpjūčio 15–21 d. vyks Miunchene (Vokietija).

Dabar jos tikslas – pasaulio čempionato normatyvas (51,35 sek.), kurį, tiki bėgikė, yra pajėgi įveikti ir nesidairyti į reitingą, paskutinę akimirką taip pat galintį lemti teisę dalyvauti čempionate be normatyvo. Pasaulio lengvosios atletikos čempionatas vyks liepos 15–24 d. Judžine (JAV).

– Emocijos po pasaulio uždarųjų patalpų čempionato Belgrade jau nuslūgo. Kokias išvadas pasidarėte? – „Olimpinė panorama“ paklausė M.J.Morauskaitės.

– Įspūdinga ir įdomu savo akimis pamatyti pasaulio ir olimpinius čempionus, kai jie bėga neįtikėtinai greitai ir muša rekordus, o finale nebūtinai laimi aiškūs favoritai. Džiaugiuosi, kad ne tik galėjau žiūrėti varžybas gyvai, bet ir pati parodyti, kad esu visavertė varžovė pasaulio čempionate.

Per savo karjerą dar nesu antrojo bėgimo tą pačią dieną bėgusi geriau nei pirmojo. Tai rodo, kad judu teisinga linkme ir devinta vieta pasaulio čempionate man – puikus atspirties tašką prieš vasaros sezoną. O jis bus itin intensyvus.

– Kokių planų turite šiems metams?

– Pasaulio čempionatas Judžine būtų mano svajonės išsipildymas: varnelė sąraše dalykų, kuriuos norėčiau įvykdyti per gyvenimą.

Čempionatas Belgrade buvo pirmasis mano suaugusiųjų čempionatas, nors jau esu pakankamai subrendusi lengvaatletė. Bet vis dar semiuosi naujų patirčių. Džiaugiuosi, kad tai gerosios patirtys: su gerais rezultatais, emocijomis. Man to labai reikėjo.

Jeigu sporte pasieki aukštumų, o paskui krinti, labai sunku vėl ropštis aukštyn. Bet kai pasieki aukštų rezultatų, asmeninių ir nacionalinių rekordų, įgyji motyvacijos dirbti toliau ir supranti, jog esi ten, kur turi būti, darai tai, ką turi daryti. Tik laiko klausimas, kada pasieksi savo tikslą.

Pasaulio čempionato normatyvas – 51,35 sek. – man anksčiau atrodė tolimas kaip kosmosas. Bet po šio žiemos sezono supratau, kad jis ranka pasiekiamas. Uždarose patalpose šį sezoną – per komercines varžybas Madride – jau bėgau per 51,63 sek., vadinasi, esu pajėgi įvykdyti tą normatyvą.

Dabar svarbu išspręsti ir kitą klausimą. Prieš porą metų pradėjau bėgioti 400 m su barjerais – tiesiog pasisiūliau pagelbėti Valensijos klubui, kuriam atstovauju, nes nebuvo kam bėgti šios rungties. Pavyko pasiekti neblogų rezultatų, nors bėgti su barjerais treniravausi mažai.

Po pernykštės vasaros su treneriu mąstėme, kad gal bandysime labiau koncentruotis į barjerus. Bet tu planuoji, o Dievas juokiasi: šis žiemos sezonas parodė, kad turėčiau grįžti į savo šaknis – 400 m bėgimą. Tad dabar mąstysime, kaip elgtis.

M.J.Morauskaitė svarsto, ar skirti daugiau dėmesio barjeriniam bėgimui (Dariaus Kibirkščio nuotr.)

Viena vertus, šios rungtys viena kitai nekliudo, nes tai – ta pati distancija, kuriai bet kuriuo atveju reikia ir greičio, ir ištvermės, ir jėgos. Tad bazinis pasirengimas toks pat. Tačiau barjeriniam bėgimui reikia gerokai daugiau technikos: žingsnio tarp barjerų, šokti per jį.

Barjerai man šiek tiek padeda su ritmika – palaikyti tam tikrą ritmą bėgimo metu, kai bėgu be barjerų. Tad, galima sakyti, viena rungtis padeda kitai.

Kita vertus, barjerai – daug traumingesnė rungtis. Po barjerų visada jaučiu, kad kūnas labiau pavargęs, atsiranda papildomų skausmų. Tad nėra vienareikšmio atsakymo, tinka ar trukdo viena rungtis kitai.

– Traumos nevargina?

– Tfu, tfu, tfu – viskas kol kas gerai. Išmokau suprasti kiekvieną kūno signalą. Bet kurį įspėjimą vertinu rimtai ir nelaukiu, kol prasidės stipresni skausmai. Problemą sprendžiu iš karto, nes menkas skausmas gali tapti rimta problema, kuri užbrauks visą sezoną.

– Ar pastaruoju metu keitėsi jūsų treniruočių metodika?

– Nuo 2015 m. treniruojuosi Valensijoje su treneriu R.Blanqueru Alcantudu ir mūsų treniruotėse didelių pokyčių nebuvo. Tiesiog treneris, stebėdamas sezono ar kelerių metų rezultatus ir atsižvelgdamas į mano progresą, daro mažų pakeitimų, kad rezultatas būtų geresnis.

90 proc. laiko praleidžiu Ispanijoje, atstovauju klubui „Valencia Club Atletismo“. Ten geri orai ir treniruočių sąlygos. Jau laisvai kalbu ispaniškai. Klubas nemokamai davė būstą, kuriame gyvename kelios lengvaatletės, net mūsų maitinimu dažnai pasirūpina trenerio žmona, kad gautume visų organizmui reikalingų medžiagų.

– Buvote laikoma ir perspektyvia snieglentininke, čia irgi pasiekėte gerų rezultatų. Kuriame plane dabar jums yra žiemos sportas?

– Visiškai nustumtas į pakraščius. Kai priėmiau sprendimą, kad atsiduodu lengvajai atletikai, snieglentėms nebeliko vietos, nes žiemą dažniausiai praleidžiu Ispanijoje – man varžybų sezonas ir tuo metu nerizikuoju sveikata, nes šliuožiant snieglente didelė tikimybė gauti traumą. Ant snieglentės pastarąjį kartą stovėjau gal prieš ketverius metus.

Bet kai baigsiu bėgioti, kai nebebus tiek streso, kad galiu patirti traumą, manau, grįšiu ant snieglentės, nes mėgstu šią sporto šaką.