Pasaulinis karantinas sugrąžino M. Knystautui olimpinę viltį

2020 m. gegužės 13 d.

Mantas Knystautas (Valdo Malinausko nuotr.)

teksto – Lina Daugėlaitė („Olimpinė Panorama“), nuotraukos – Valdas Malinauskas

Karantino dienas vienas Lietuvos graikų-romėnų imtynių lyderių 25-erių Mantas Knystautas, kaip ir dauguma mūsų, leidžia namuose – gimtojoje Klaipėdoje su šeima. Gyvenimas imtynininkui staiga ėmė tekėti kur kas ramesne vaga, negu jis buvo įpratęs.

Vietoj dviejų intensyvių treniruočių per dieną šiandien Mantas sportui skiria porą valandų – atlieka bendrojo fizinio pasirengimo pratimus pagal trenerio atsiųstą planą. O štai apie treniruotes ant imtynių kilimo gali tik pasvajoti. Reikės sulaukti karantino pabaigos, kad galėtų susiimti su treniruočių draugais.

„Dažniausia bėgu krosą, ant skersinio pratimų padarau, turiu gumų, šokdynių specialių – su jomis dirbu. Darau, ką įmanoma, kad palaikyčiau formą. Pagerinti jos tikrai nepavyks, bet palaikyti stengiamės. Imtynių technikos be partnerio nepatobulinsi“, – pasakoja sportininkas.

Tiesa, kovos ant kilimo Mantui baigėsi kur kas anksčiau nei prasidėjo karantinas. Rudenį vykusiame pasaulio čempionate jis, kaip ir visa Lietuvos imtynininkų bendruomenė, vylėsi pelnyti olimpinį kelialapį. Deja, viltys dužo – atsinaujinusi rankos trauma neleido kovoti iš visų jėgų, o po pasaulio čempionato teko vėl iš naujo gultis ant operacinio stalo. Ir Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Giedrius Dambrauskas jau buvo palaidojęs viltis, kad olimpiniame atrankos turnyre pavasarį Mantas vėl stos į kovą.

„Grįžęs iš pasaulio čempionato pasidariau magnetinį rezonansą ir paaiškėjo, kad reikalinga operacija – buvo nutrūkę du raumenys. Spalio 8-ąją pasidariau operaciją Vokietijoje“, – prisimena Mantas.

Po pusės metų, balandžio 8-ąją, M. Knystautas baigė reabilitaciją, o mėnesio pabaigoje, jeigu virusas nebūtų įnešęs korekcijų, jau turėjo vykti imtynininkų olimpinės atrankos turnyras. Kaip sako klaipėdietis, teoriškai jis jame būtų galėjęs dalyvauti, bet praktiškai pasiruošti per tokį trumpą laiką – neįmanoma.

„Tik šio mėnesio pradžioje būčiau pradėjęs imtyniauti, o jau balandžio pabaigoje laukė atranka. Dabar laiko pasirengti tikrai yra pakankamai“, – sako Mantas, kuris neslepia, jog žinią apie metams nukeliamas olimpines žaidynes sutiko džiugiai.

Traumos išmuša sportininkus ne tik iš įprastinio sportinio ritmo, bet ir iš psichologinės pusiausvyros. Pasikartojančios traumos – juolab. M. Knystautas sako kol kas psichologinio nerimo nejaučiąs, bet kaip bus, kai žengs ant kilimo, – dar nežinia.

„Po pirmos operacijos buvo noras kuo greičiau grįžti, kad būtinai spėčiau į žaidynes. O po antrosios atsargiau į viską žiūriu. Nebėra skubėjimo. Baimė? Kol nepradėjau imtyniauti, jos nėra, kai pradėsiu – gal atsiras. Bet noras niekur nedingo – tai, manau, svarbiausia“, – neabejoja imtynininkas.

Kada imtynės ant kilimo taps realybe, šiandien sunku prognozuoti. Šiuo metu sportininkas koncentruojasi į kitas veiklas. Jis ne tik vienas graikų-romėnų imtynių rinktinės lyderių, bet ir Mykolo Romerio universiteto magistrantūros pirmakursis. Pernai baigęs viešojo administravimo bakalauro studijas, šiemet Mantas įniko į sporto industrijų vadybą. Dabar jis skiria daug laiko nuotolinėms studijoms.

Turi laiko ir kitoms mėgstamoms veikloms – filmų peržiūrai, knygoms.

„Labiausiai patinka detektyvai, o pastaroji perskaityta knyga – Roberto Petrausko „Barbarosa“. Filmus mėgstu tiek komedijas, tiek fantastinius. Mėgstamiausias – Quentino Tarantino „Bulvarinis skaitalas“, – savo pomėgius atskleidžia sportininkas. – Mėgstu ir į lauką išeiti, dviračiu pasivažinėti. Palaikau formą, bet ir savo malonumui lieka daugiau laiko, ko anksčiau sportuojant nebūdavo.“

Tiesa, klaipėdiečiui trūksta laiko su draugais, jis mėgdavęs tomis retomis akimirkomis, kai atitrūkdavo nuo treniruočių ir varžybų, su retai matomais bičiuliais nueiti į kiną ar pasimėgauti maistu restorane. Šiuo metu to leisti sau negali, nors laisvo laiko – kaip niekada daug. Tačiau užsivėrusios kavinių durys imtynininko nepaskatino stoti prie viryklės ir imtis kulinarinių eksperimentų.

„Gaminti gal ir mėgčiau, bet nemoku. Nesu tas, kuris tingi, bet neturiu tam pašaukimo“, – tarsi atsiprašydamas sako imtynių meistras.

O bendravimą su draugais teko perkelti į socialinius tinklus. Karantino apribojimų Mantas laikosi sąžiningai. „Gal man, jaunam, virusas ir nieko nepadarytų, bet savo šeimai parnešti jo tikrai nenorėčiau. Todėl ir saugausi, ir laikausi visų rekomendacijų“, – patikina M. Knystautas.

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS