Olimpinių žaidynių medalininkė Milda Valčiukaitė savojo X faktoriaus dabar ieško naujose srityse

Teksto autorius: Dalia Musteikytė („Olimpinė panorama“)

2022 m. kovo 14 d.

LTOK

Kai viena ryškiausių Lietuvos irkluotojų 27-erių Milda Valčiukaitė baigiantis 2021-iesiems pranešė apie karjeros pabaigą, daug kas iš nuostabos prikando liežuvį. Kiti susigraudino: Europos ir pasaulio čempionė, olimpinės bronzos laimėtoja tam atrodė dar tiesiog per jauna. Milda svarbius sprendimus priima apgalvojusi, o savo profesionalios sportininkės kelią vadina įdomiu, dosniu unikalių patirčių, pažinčių, bet tokį sunkų, kad iš naujo nesiryžtų juo žengti.

Kiek anksčiau apie karjeros pabaigą paskelbė ir M.Valčiukaitės gyvenimo draugas, 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių vicečempionas Saulius Ritteris. Jis iškart ėmėsi atsakingų Lietuvos irklavimo federacijos generalinio sekretoriaus pareigų. Nuo trylikos irklavimu gyvenusi Milda taip pat ateityje nuo šio sporto nebėgs: jau pora metų svajoja tapti varžybų teisėja, o arbitrų mokymai prasidės visai netrukus. Bet kol kas ji užsiėmusi mokslais, naujomis veiklomis ir svajonėmis, pavyzdžiui, sudalyvauti baidarių žygyje – iki tol visos vasaros būdavo skirtos sportui. Savo irklų Milda rankose nelaikė jau rekordiškai ilgai – nuo Tokijo žaidynių.

– Liūdnai nuskambėjo jūsų žodžiai apie karjeros pabaigą: „Kodėl tuo nepasimėgavau labiau, kodėl to laiko taip neįvertinau?“ Ar tai dėl perfekcionizmo, siekio koncentruotis į tikslą ir nesidairyti į šalis?

– Ypač kai buvau jaunesnė, galvodavau taip: atvažiavau į pasaulio čempionatą ir mano tikslas – pasiekti, ką užsibrėžiau. Be tikslo nieko nematydavau, atrodė, jeigu jo nepasieksiu, – pasaulis, gyvenimas sugrius. Bet sportas nėra vien tik tikslas. Tai ir procesas, žmonės, kuriuos sutinki, o jų ratas labai platus, ir atmosfera, kurią patiri per varžybas, stovyklose.

Užtruko daug metų, kol galėjau imti mėgautis kelionėmis, pažintimis, į viską žiūrėti kitomis akimis. Kita vertus, jei patiri didžiulį stresą, įtampą, esi komandoje ir iš tavęs reikalaujama rezultato, atsipalaiduoti, į daug ką žiūrėti pro pirštus labai sudėtinga. Reikėjo laiko, kol supratau, kad buvo galima viską vertinti ir paprasčiau, bet tuo atveju gal rezultatas nebūtų toks, koks buvo.

Tai, ką patiria sportininkas, yra neeiliniai dalykai. Pavyzdžiui, olimpinės žaidynės – tai gyvenimo įvykis. Smagu iš jo išsinešti kuo daugiau – kalbu ne tik apie užimtą vietą ar pasiektą rezultatą. Kai pagalvoju apie savo per dvejas žaidynes patirtas emocijas, regis, viskas manyje nesutelpa. Jaudulys lipa per kraštus, iš savęs beprotiškai daug reikalauji, po to ateina nuovargis, – gal čia ir yra žavesys?.. Kai viskas baigiasi, atsigręži pažiūrėti, kaip sekėsi mobilizuotis stresinėse situacijose.

Apie atsisveikinimą su sportu M.Valčiukaitė paskelbė per 2021 m. Lietuvos sporto apdovanojimus, kur su D.Karaliene buvo išrinktos Metų komanda. Alfredo Pliadžio nuotr.

– Sprendimas baigti karjerą sutapo su keista situacija sporte, kai visa sistema išdraskyta, sugriuvusi.

– Nepasakyčiau, kad tik dabar ta situacija tapo bloga. Jau prieš dešimt metų ji nebuvo itin gera. Dauguma šneka apie profesionalųjį sportą, bet reikėtų kalbėti apie pedagogų, trenerių atlyginimus, darbo sąlygas – tai turi įtakos vaikų aktyvumui, sportininkų augimui. Sistemą žinau, nes mano tėtis – treneris, pati viską perėjau. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija buvo padariusi tyrimą, kiek pedagogo išsilavinimą įgijusių žmonių iš tikrųjų dirba šį darbą. Procentas labai mažas, atsidavusių trenerių, ypač jaunesnės kartos, itin trūksta.

Kiek vaikų ateina į treniruotes, kas iš jų išauga? Kaip iš lankomo būrelio pereiti į profesionalųjį sportą? Vaikystėje gyveni su tėvais, esi aprūpintas, o vėliau, jei nesi laimėjęs medalio pasaulio jaunių ar jaunimo čempionate, nežinai, ką daryti. Jei pasirinkta sporto šaka reikalauja brandos ar pats esi vėlyvesnio brendimo, dėl to aštuoniolikos ypatingų rezultatų neturi, bet galbūt jų pasiektum 25-erių, būni praktiškai pasmerktas. Matau didelę spragą tam jaunimui, kuris sulaukęs studentiško amžiaus renkasi: studijuoti ir dirbti, kad užsidirbtų savo reikmėms, studijuoti ir sportuoti, bet nieko už tai negauti. Aprūpinimą gauna tik olimpinį lygį pasiekę sportininkai. Jei ateityje norime turėti daugiau olimpiečių, reikėtų žiūrėti į sistemą nuo pat žemiausios jos grandies.

Kiekviena nauja valdžia vis pasiūlo idėjų, bet nėra darbų tęstinumo. Vieni kažką sugriauna, kiti iš naujo stato – ir taip be pabaigos. Sporto politika keičiasi su kiekviena valdžia, tad kažkokios strategijos, ilgalaikių tikslų nebelieka. Mano požiūriu, čia ir yra didžiausia problema. Bėda ir ta, kad nėra jokios programos, padedančios buvusiems sportininkams integruotis į gyvenimą. Tokių turi danai, britai – valstybė šiems žmonėms padeda.

– Priminkite savo kelią į sportą. Juk pirmiausia daug metų lankėte liaudies šokius.

– Vaikystėje buvau labai aktyvi ir patiko ne tik sportas. Nuo penkerių iki keturiolikos metų lankiau dainų ir šokių ansamblį „Siaudelė“ Justiniškėse, kur gyvenome, – šokau, dainavau, grojau skudučiais, dalyvavau Dainų šventėse. Pamenu, prieš pat jas repetuodavome nuo ryto iki vakaro, ant cemento tiek trypdavome avėdami batelius, kad vakarais nežinodavau, kur dėtis dėl blauzdų skausmo. Daug koncertuodavome, pamenu, kaip reikėdavo prižiūrėti kostiumus, skalbti, krakmolyti, lyginti marškinius – vadovė griežtai reikalaudavo tvarkos. Po mokyklos važiuodavau į repeticijas, kurios užtrukdavo ir iki dešimtos vakaro, grįžus – ruošti pamokų, lyginti rūbų. Tuo pat metu buvo tapybos būrelis.

Manau, įgyta patirtis pravertė ir irkluojant, nes jau buvau išsiugdžiusi ištvermę, išmokusi planuoti laiką. Laikysena, grakštumas, išlavintas ritmo pojūtis taip pat padėjo sporte. Pastaraisiais metais irkluodavau sukumpusi, o iš pradžių – tiesi kaip styga (juokiasi). Kam tas ritmo pojūtis? Irkluotoja mergina sveria nuo 60 iki 80, vyras – iki 100, varžybų valtis – 14 kilogramų. Kaip judėti valtyje, kai esi toks sunkus, o ji – tokia lengva? Svarbu, kad valtis lygiai skrostų vandenį, nevaikščiotų pirmyn atgal. Judėti valtyje jai netrukdant, laiku įmesti irklus, suvokti ritmą ir yra menas.

Jei sėdi yrininko vietoje, kaip kad aš buvau mūsų su Donata komandoje, esi atsakingas už visą komandos ritmą. Kiekvienomis oro sąlygomis valtis slysta skirtingai, turi pataikyti ir prisitaikyti. Jei nepataikai judėti su valtimi, jeigu ji sau, o irklai – sau, niekur nenuirkluosi. Daug kam atrodo, kad irklavimas – paprastas sportas, bet išties jame labai daug technikos. O kiek užtrunka, kol viską nuo batų kampų ir atstumų, irklo įmetimo laipsnio sureguliuoji milimetro tikslumu! Tam, kad valtis atitiktų tavo fiziologiją, kad joje tiktum ir būtum geras, kad siekdamas greičio mokėtum panaudoti kiekvieną savo ląstelę, reikia nemažai nuveikti. Tad, sakyčiau, šis sportas ir techniškas, ir meniškas.

Į irklavimą Mildą atvedė jos tėvas T.Valčiukas.

– Ar dėl to, kad pasirinktumėte valtį, lėmė ir tėčio, irklavimo trenerio Tomo Valčiuko, spaudimas?

– Vienu metu lankiau lengvąją atletiką, tėtis palygino visas jos rungtis ir išaiškino, kad gera nė vienoje nebūsiu. Irklavimas, pasak jo, tas sportas, kuriame galėčiau kažką nuveikti.

Kartą nutiko taip, kad per fizinio lavinimo pamoką mokykloje norint gauti dešimtuką reikėjo pataikyti penkias baudas. Man sekėsi prastai. Mokytoja leido taisytis, bet vis vien nieko gero. Tada tėtis pasakė, kad mėtyti baudas į krepšį pamokys irklavimo bazėje. Mums atėjus paaiškėjo, kad krepšinio salė bus atidaryta tik nuo dvylikos, tad mane pasodino prie irklavimo treniruoklių. Galbūt jis kiek pagudravo, leisdamas man juos išbandyti ir kartu krepšinio pamokyti.

Pabandžius patiko keli dalykai. Pirmiausia – būti valtyje. Irkluodavome Neryje, būdavo žavu dairytis į upės krantus. Be to, pastebėjau, kad man patinka konkuruoti. Sportuojame su kita mergina, bet man reikia kilometru daugiau nei ji nuirkluoti. Ir greičiau. Kitą savaitę noriu jau kitą aplenkti, paskui – trečią.

Metai bėgo, norėjau lenkti vis vyresnes merginas ir net vaikinus. Tas noras varžytis,  pirmauti neleisdavo sustoti nuo treniruotės iki treniruotės (nepraleisdavau, nes galvojau, kad tapsiu prastesnė), nuo varžybų iki varžybų. Man daug dėmesio skirdavo tėtis. Papildomai važiuodavome į Trakus, visur prižiūrėdavo, negalėdavau atitrūkti. Jis labai daug į mane sudėjo – ne tik laiko, bet ir finansinių investicijų. Pirma valtis – iš šeimos biudžeto, pirmi irklai – dėdės dovana. Degalai važinėti į Trakus, pilti į katerį buvo apmokami iš tėvų kišenės. Į varžybas taip pat kartais iš šeimos lėšų, kurios gal būtų skirtos mūsų atostogoms, važiuodavau, nes federacijai dar neatrodžiau pakankamai stipri, kad mane išvežtų. Jei tėtis nebūtų toks entuziastas ir taip nepalaikęs, nežinau, kaip viskas būtų susiklostę – to neturintiems sportininkams tikrai sudėtinga išaugti. Juk kodėl treneris turėtų auklėtinius pats vežioti į Trakus, dirbti ne tik tam paskirtu laiku – tarkim, nuo keturių iki septynių?  

Netgi dvyliktoje klasėje, kai su porininke Ieva Adomavičiūte jau buvome porą kartų laimėjusios pasaulio jaunimo čempionatą, dar nežinojau, ar tapsiu profesionalia irkluotoja. Abejojau, ar esu tokia stipri, o tėtis visada buvo kritiškas – sakydavo, kad iki suaugusiųjų lygio man dar toli. Tad ir specialybę rinkausi negalvodama, kad studijuodama sportuosiu – 2012 metais įstojau į ekonometriją Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete. Iš pradžių ir mokiausi, ir popiet treniruodavausi, bet derinti buvo sunku.

2013-ųjų pavasarį Donata Vištartaitė labai norėjo, kad tapčiau jos porininke dvivietėje. Išvažiavau į stovyklą, treneris pasakė, kad porą mėnesių pasibandysiu, pažiūrės, kaip sekasi, o man užvirė vidinis pyktis – praleisiu porą mėnesių studijų, o jie tik pažiūrės, ar kažką galiu! Tais pačiais metais tapome Europos ir pasaulio čempionėmis (šypteli). Nepaisant to, vis dar dvejojau savimi, o kad galiu išvažiuoti į olimpines žaidynes, patikėjau gal tik kokiais 2014-aisiais. Iki tol negyvenau svajonėmis.

Pirmuosius skambius titulus M.Valčiukaitė nuskynė drauge su I.Adomavičiūte. Dešinėje – T.Valčiukas.

– Pirma šeimos pirkta valtis buvo vienvietė?

– Taip. Tėtis savo grupėje turėjo nedaug merginų, skyrėsi mūsų arba amžius, arba pasirengimas. Irkluojant vienvietę buvo paprasčiausia tobulėti. Varžyboms turėjau partnerių, bet iki septyniolikos metų iš principo daugiausia irklavau viena. Atsimenu įprastą trasą Nerimi – pro Žirmūnų, Šilo, Valakampių tiltus. Irkluodavome iki antrojo pliažo ir dar toliau. Tėtis pakrante važiuodavo dviračiu, kad, kur galima priartėti prie upės, pamatytų porą yrių.

Dabartiniai jauniai, kurie yra perspektyvūs, turi galimybę išvažiuoti į stovyklas užsienyje. Kai buvau jų amžiaus, manęs niekas nelaikė perspektyvia – silpnas stuburas, silpna ir pati, tad pinigų išvažiuoti nebūdavo net į pavasario stovyklas. Jos tokios svarbios sportininkams, nes varžybos prasideda anksti, o irkluoti Neryje galima pradėti geriausiu atveju kovo gale. Pamenu, ledai tik išjuda, – ir mes į upę. Tėtis liepdavo atsisukti kas pora yrių, kad lytis neužplauktų. Kad pasivyčiau kitus, kurie turi sąlygas treniruotis ankstų pavasarį užsienyje, aš į šaltą Nerį išplaukdavau turbūt pirmoji iš čia likusių mūsiškių. Vilniuje, kitaip nei Trakuose, nebūdavo lieptelio, nuo kurio galima įleisti valtį. Arba atsinešdavom tokį paprastą medinuką, kurį naudojant kojas vis vien tekdavo merkti į smėlį ir vandenį. Tas sportas nebuvo švarus, o šilta ar šalta – nelabai kreipdavau dėmesio. Kai irkluoji – sušyli.

Kitąsyk, pamenu, nuvažiavome treniruotis į Trakus, ežere tokios bangos, kad keteros verčiasi, baisu net žiūrėti, o tėtis sako: „Jei jau atvažiavome, už degalus sumokėta, treniruosimės.“ Visi pirštus prie smilkinio sukioja, o mes irkluojame. Kita vertus, tai, kad buvau išmokyta irkluoti bet kokiomis sąlygomis, pravertė vėliau. Bangos varžybose manęs niekada negąsdino, turėjau pranašumą prieš kitus, įpratusius prie lygaus vandens. Mano kelias nelengvas, kažkuo žavus, bet antrą kartą juo eiti – nė už ką. 

Didžiausias karjeros laimėjimas – 2016 m. Rio de Žaneire drauge su D.Vištartaite iškovota olimpinė bronza. Vytauto Dranginio nuotr.

– Didžiausių pergalių pasiekėte irkluodama porinę dvivietę. Kodėl rinkotės šią valtį?

– Taip jau susiklostė: Donata norėjo pasikviesti mane į komandą, mums sekėsi ir su Ieva Adomavičiūte. Nesu didelė individualistė, man patinka ir treniruotis, ir varžybauti su kažkuo kitu. Save laikau labiau komandiniu žmogumi. Vienu metu dirbome su treneriu italu Giovanniu Postiglione. Jis, turintis per penkiasdešimt metų darbo patirties, pasakė, kad esu viena geriausių dviviečių yrininkių iš visų, ką jis pasaulyje yra matęs: turiu tam tikrų savybių, kurių reikia norint vesti komandą. Pasak jo, su vienviete geriausiu atveju galėčiau patekti į olimpinių žaidynių finalą, bet dvivietė yra ta valtis, kurioje aš geriausia. Tą lemia mano duomenys – kažkurie išmokti dalykai, fiziologinės ir psichologinės savybės. Manau, treneris buvo teisus. Išties norint kažko daugiau pasiekti bet kurioje srityje tik darbštumo nepakanka, reikia ir kitų dalykų, vadinamojo X faktoriaus. Dabar bandau jį rasti kitoje srityje.

– Ar matytumėte, kas galėtų jus pakeisti dvivietėje su Donata Vištartaite-Karaliene?

– Po olimpinių žaidynių pati Donata sakė, kad norėtų vėl irkluoti vienvietę, tokia valtimi ji jau startavo Londono žaidynėse. Yra jaunesnių merginų, kurios gal bandys sėsti į dvivietę – iki Paryžiaus dar yra laiko.

– Neseniai patyrėte sudėtingą stuburo operaciją ir po jos tikrai sėkmingai sugrįžote į sportą. Paprastame, jau ne profesionalios irkluotojos gyvenime tai atsilieps?

– Tai buvo lėtinė trauma, atsiradusi nuo daugybę kartų pakartoto to paties judesio. Operacija buvo labai sėkminga, reabilitacija – taip pat. Tolesniame gyvenime, manau, viskas priklausys nuo to, kiek sportuosiu, prisižiūrėsiu, palaikysiu pilvo, dubens, nugaros raumenų tonusą, stiprinsiu giluminius raumenis. Kitaip sakant, trauma pamiršti apie save neleis, bet daug kas priklauso nuo mūsų pačių, kiek mylime savo kūną ir kaip su juo elgiamės. Kuo toliau, tuo bus sunkiau išlaikyti sveiką stuburą, tokios traumos – visam gyvenimui.

– Kai profesionaliai sportavote, viskas buvo aišku: kada rytą keltis, kokia bus treniruotė. Kaip dabar, kai dienos be tokio griežto plano, sekasi su savimi susitvarkyti?

– Rinktinėje viskas buvo sustyguota: metų tvarkaraštis, jame surašyta, kada stovyklos, kada varžybos. Kadangi buvau komandinės šakos atstovė, dienotvarkę derindavau ne tik su partnere ir treneriu, bet ir su likusiais komandos nariais – kineziterapeutu, gydytoju. Kai atsirado laisvės, iš pradžių buvo sudėtinga dėliotis dienotvarkę. Atrodydavo: ai, kažką truputį anksčiau, kažką vėliau – juk nieko tokio. Bet, žiūriu, nieko per dieną taip ir nepadarau.

Kai viskas priklauso tik nuo tavęs, kartais norisi sau nuolaidžiauti. Kad taip neužsitęstų, bandau tyrinėti, kuriuo metu esu darbingiausia, kaip protingai išsidėlioti visą dieną, – kai kurių dalykų imuosi nuo nulio, bandau save pažinti ir suprasti. Juk žmogui pakeisti vien tik darbą jau būna sudėtinga, o man pasikeitė viskas, tad reikia įprasti ir prie kūno poreikių, emocinių pokyčių. Bet tikrai dėl nieko nesigailiu, treniruotės jau buvo tapusios katorga.

Paskutinės M.Valčiukaitės (dešinėje) karjeros lenktynės – Tokijo olimpinių žaidynių finalas. Kipro Štreimikio nuotr.

– Bet buvo daugybė šviesių momentų. Pavyzdžiui, kai būdama 22-ejų iš Rio de Žaneiro žaidynių grįžote su medaliu, turėjo apimti euforija. Atrodė, kad pasaulis – po jūsų kojomis?

– Atrodė, kad viską galiu (juokiasi). Kai ruošėmės žaidynėms, visą pavasarį ir vasarą gaudavau didžiulius krūvius, buvau išsekusi ir emociškai, ir fiziškai. Tas trenkė jau grįžus namo. Pirmus porą mėnesių gal ir nieko tokio, bet paskui, rudenį, iškritau nuo lėtinio nuovargio. Buvo toks mėnuo, kai norėjau tik miego. Atsikeliu septintą, pavalgau ir toliau miegu iki dvyliktos ar pirmos dienos, papietauju, vėl miegu nuo keturių iki septynių, o paskui – nuo devynių iki ryto. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Maniau, kad esu tiesiog aptingusi, gal net apimta depresijos. Vėliau, atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad tai – lėtinis nuovargis, iš kurio išsikapstyti reikėjo laiko. Stebėjausi: iš kur jis, juk po žaidynių ilsėjausi? Medikai paaiškino, kad organizmas nėra kvailas: kai reikia, mobilizuojasi, o kai viskas praeina – atsiima. Geriau jaustis pradėjau tik po Naujųjų metų ir tada supratau, kaip išties buvo blogai. Visiškai neturėjau energijos.

– Ką svarbiausio sportas davė ir ką atėmė?

– Davė patirties ir pažinčių. Ta gyvenimo patirtis, kurią būdama 27 metų esu sukaupusi, yra labai didelė. Man nepatinka, kai sportininkai sako, jog paaukojo savo laiką besiruošdami varžyboms. Juk mes patys tą kelią pasirinkome. Nebent galiu sakyti, kad auka dėl sporto – pažeistas stuburas. Dar studijos, nes mano klasės draugai jau apsigynę doktorantūros darbus, o aš baiginėju bakalaurą Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Save raminu, kad mokytis niekada ne vėlu. Be to, dabar kaip tik save labiau suprantu ir geriau žinau, ko noriu, nei tada, kai ką tik baigiau mokyklą.  

– Sportas davė ir gyvenimo draugą. Statyti bendrus namus Trakuose pradėjote dar aktyviai sportuodami. Kaip viską spėjote?

– Statybos buvo daugiau Sauliaus galvos skausmas, mano rūpesčiai prie namo – malonesni. Nieko per daug neskubinome, tad ir statybos, ir įsikūrimas užtruko. Prasidėjus pirmam karantinui pagaliau susiradome šviestuvus, užuolaidas – atsirado daugiau jaukumo. Dar daug kas name nepabaigta. Bet esminiai dalykai yra, ten, kur reikia jaukumo, jis jau sukurtas, kitkas – su laiku.

– Buitis judviem nėra nemalonus užsiėmimas ar problema?

– Dabar tam skiriame mažiau laiko. Kai sportuodavome, per parą sudegindavome po dešimt tūkstančių kilokalorijų. Tuo laiku produktų pirkimas, gaminimas ir galvojimas, ką valgysime, užimdavo didelę laiko ir minčių dalį. Kai sportuoji tris kartus per dieną, visada esi alkanas. Dar stengdavomės nevalgyti bet ko, kad maistas būtų subalansuotas, prisigalvodavome visokių patiekalų. Būdavo, parduotuvėje prisikrauname visą automobilio bagažinę produktų, o po trijų dienų – nieko nebėra. Užtat dabar, kai judame minimaliai, maisto nebesureikšminame, gal kartą per savaitę pasidarome ką nors įdomesnio.

– Namie neturėtų būti liūdna ir dėl katinų – senbuvio Kajaus ir naujokės Smilgos?

– Naujoji katytė su savo broliuku atklydo į Trakų kavinę, kur kartais užsukame suvalgyti dienos pietų. Broliuką paėmė, o katytė ten praleido mėnesį. Galvojome apie šunį, bet pabijojome, kad neturėsime laiko vedžioti, dresuoti, o ta katytė pasirodė tokia meili. Vieną dieną Saulius skambina: „Jau vežu namo.“ Trejus metus su mumis gyvenantis Kajus iš pradžių tuo nesidžiaugė, ir dabar būna cirkų, kai jiedu susimuša, bet ir vienas be kito negali, kartu mus grįžtančius pasitinka, miega abu šalia. Net gyvesni namai, kai juose yra gyvūnų.

– Kas labiausiai įsiminė per ne tokią trumpą karjerą, kokia pergalė? Ką prisiminsite ir po daugybės metų?

– Nežinau, ar tik pergalės emociškai tokios svarbios. Susimąstau apie daug dalykų, bet apie laimėtą olimpinį medalį – retai. Štai vakar visą dieną galvojau, kaip būdama šešiolikos bandžiau patekti į pasaulio jaunių čempionatą, jame dalyvauti galima iki devyniolikos, bet tėtis manė, kad jau galiu vykti. Atrankoje man ne itin pasisekė, tad federacija pasakė, kad galiu keliauti nebent savo lėšomis. Tėvams buvo per brangu. Atsirado paslaptingas žmogus, kuris pasakė, kad nori finansuoti mano ir tėčio kelionę. Tai mums perdavė Lietuvos irklavimo federacijos generalinė sekretorė. Tėtis iškart bandė išsiaiškinti, kas tas geradarys, ketino padėkoti, bet jis norėjo likti nežinomas. Tame čempionate buvau septinta, o ta vieta man, šešiolikmetei, buvo kaip pirma. Tai buvo didžiulis žingsnis mano karjeroje. Dažnai tą istoriją prisimenu – kažkas manimi tikėjo jau tada ir nenorėjo nei garbės, nei padėkų. Jis turėjo matyti mano tolesnį kelią ir, noriu tikėti, viduje jam buvo gera dėl padaryto gero darbo.

* * *

Svarbiausios Mildos Valčiukaitės pergalės

2020 m. Tokijo olimpinės žaidynės – 4 vieta (porinė dvivietė su Donata Karaliene)

2016 m. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės – 3 vieta (porinė dvivietė su Donata Vištartaite)

Kiti laimėjimai irkluojant porinę dvivietę

2021 m. Europos čempionatas – 2 vieta (su Donata Karaliene)

2018 m. pasaulio čempionatas – 1 vieta (su Ieva Adomavičiūte)

2018 m. Europos čempionatas – 3 vieta (su Ieva Adomavičiūte)

2015 m. universiada – 1 vieta (su Donata Vištartaite)

2015 m. Europos čempionatas – 2 vieta (su Donata Vištartaite)

2014 m. pasaulio U23 čempionatas – 1 vieta (su Donata Vištartaite)

2014 m. Europos čempionatas – 2 vieta (su Donata Vištartaite)

2013 m. pasaulio čempionatas – 1 vieta (su Donata Vištartaite)

2013 m. universiada – 1 vieta (su Donata Vištartaite)

2013 m. Europos čempionatas – 1 vieta (su Donata Vištartaite)

2012 m. pasaulio U18 čempionatas – 1 vieta (su Ieva Adomavičiūte)

2012 m. Europos U18 čempionatas – 1 vieta (su Ieva Adomavičiūte)

2011 m. pasaulio U18 čempionatas – 1 vieta (su Ieva Adomavičiūte)

2011 m. Europos U18 čempionatas – 1 vieta (su Ieva Adomavičiūte)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS