lt
en
KONTAKTAI

#OlimpinėsLegendos. Kelias olimpinės viršūnės link Robertui Žulpai buvo kupinas iššūkių

Nuotraukos autorius: S. Čirbos nuotr./ D. Gudzinevičiūtė ir R. Žulpa.

Legendinis Lietuvos plaukikas Robertas Žulpa nedvejoja paklaustas, ką vertina labiau – olimpinį auksą ar pasaulio rekordą: „Žinoma, kad olimpinį aukso medalį. Dabar mažai kas žino, kad 1981 metais Kroatijoje per Europos čempionatą pagerinau pasaulio rekordą. O kad esu olimpinis čempionas – žino dauguma“.

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) pristato dar vienos #OlimpinėsLegendos istoriją. Šioje rubrikoje kviečiame prisiminti įspūdingas pergales mūsų šaliai pelniusius olimpiečius.

Ant aukščiausio olimpinių žaidynių garbės pakylos laiptelio R.Žulpa užkopė 1980 m. Maskvoje laimėjęs 200 m rungties krūtine varžybas.

Bet kelias triumfo link buvo labai vingiuotas ir status. Jam teko pajusti ne tik sekinančias treniruotes, milžinišką konkurenciją, bet ir sunkiai suvokiamas sovietinės ideologijos grimasas.

Besirengiant olimpinėms žaidynėms, per SSRS rinktinės treniruočių stovyklą Pamaskvėje, lietuvis buvo priverstas įstoti į komjaunimą.

„Rinktinės treneriai man nuolat priekaištavo, kad nesu komjaunuolis ir labai apsijuoksiu, kai žmonės sužinos, jog būdamas  SSRS rinktinės narys ir olimpinių žaidynių kandidatas, nesu įstojęs į komjaunimą. 1979-aisiais su SSRS plaukimo rinktine buvome nuvežti prie vieno Maskvos gynėjų paminklo, kur įvyko priėmimo į komjaunimą ceremonija. Visų plaukikų akivaizdoje atsiklaupęs turėjau bučiuoti sovietinę raudoną  vėliavą ir, atseit, iškilmingai buvau prisaikdintas į komjaunuolius“, – prisiminė legendinis plaukikas.

R. Žulpos laimėjimai įspūdingi: jis – Maskvos olimpinis čempionas, pasaulio vicečempionas ir triskart Europos čempionas, penkis kartus Europos taurės laimėtojas, 12 kartų SSRS čempionas, pasaulio eksrekordininkas (200 m krūtine – 2 min.15,85 sek.), 1981 m. populiariausias Lietuvos sportininkas.

Dabar jis gyvena Lazdynuose ir negali ramiai praeiti pro plaukimo baseiną, kurio statybų pabaigos dar nematyti.  

„Net ir žiūrėti į tą pusę negaliu, einu ir praeinu. Kažin, kaip ilgai viskas tęsis. Gal sakau nauja valdžia viską paskubins“, – viliasi olimpinis čempionas.  

Į Lazdynų baseiną jis anksčiau ateidavo paplaukioti, rengdavosi šalies veteranų čempionatams. Bet baseinas buvo nugriautas.

Prieš karantiną Sveikas miestas“ vadovas Mantas Paulauskas pakvietė olimpinį čempioną paplaukioti į šios įstaigos administruojamą Fabijoniškių baseiną. Tačiau šis yra kitame miesto gale ir garsusis sportininkas pakvietimu nepasinaudojo.  

„Tačiau dabar vėl atsirado noras plaukioti, tik kad tas karantinas greičiau baigtųsi. Jau norisi ir atvirose Lietuvos veteranų varžybose dalyvauti, pamažu pradėti joms rengtis. Tos varžybos man patinka, praplaukiu 50 m nuotolį krūtine, patiriu nemažai emocijų.  Tačiau daugiausiai adrenalino gaunu ne kai iškovoju medalį, bet kai susitinku su savo senais draugais Alytuje ir Kaune, kur dažniausiai vyksta veteranų varžybos“, – teigė olimpinis čempionas.        

2020 m. kovo 20 d. R. Žulpai sukako 60 metų, tačiau kovo 16 d. Lietuvoje buvo paskelbtas pirmasis karantinas.

„Jubiliejaus proga negavau nei dovanų, nei draugų į savo gimtadienį negalėjau pakviesti. Toks tad neįdomus buvo tas mano 60-metis. Smagu, kad Lietuvos tautinis olimpinis komitetas mane ir Rimą Kurtinaitį gražiai pagerbė, įteikė Olimpinę žvaigždę“, – pasidžiaugė R.Žulpa.

Olimpinis čempionas sulaukė daug skambučių iš savo kovų bendražygių, gyvenančių Maskvoje, Sankt Peterburge, Lietuvoje.

Pasveikino ir legendinis rusų plaukikas, Maskvos ir Seulo olimpinis čempionas, o dabar Rusijos plaukimo federacijos prezidentas Vladimiras Salnikovas, kuris pernai gegužės 21 d. irgi šventė savo 60 metų jubiliejų.

„Volodią irgi pasveikinau su jubiliejumi, su juo esame geri pažįstami nuo Maskvos olimpinių žaidynių. Šį legendinį plaukiką daug sykių kviečiau atvažiuoti į Lietuvą, bet jis vis nesuranda laiko. Tenka bendrauti per socialinius tinklus – feisbuką ir instagramą“, – sako Robertas.       

– Kaip dabar leidžiate dienas, kai Lietuvoje paskelbtas griežtas karantinas?

– Kai suvaržymai dar nebuvo tokie griežti, stengdavausi prasiblaškyti ir  nuvažiuodavau pas draugus į sodybas Zarasų ir Molėtų rajonuose. Prie Dusetų ežero puikią sodybą turi mano kovų bendražygė Aiškutė Buzelytė, tai pas ją važiuodavau žvejoti, grybauti.   

Nuo vaikystės esu didelis žūklės mėgėjas, o Zarasų kraštuose galima pagauti pačias didžiausias žuvis. Užkibdavo lydekų, karšių. Kai ežerai užšąla, draugai kviečia pažvejoti ant ledo.  Prie Žaliųjų ežerų irgi turiu tėvų sodą, kur yra porą lysvių, tai vis važiuodavau žolę pjauti. Dabar per sugriežtintą karantiną stengiuosi laikytis reikalavimų, daugiau laiko praleidžiu namuose.

R. Žulpa. (A. Pliadžio nuotr.)

R. Žulpa. (A. Pliadžio nuotr.)

– Ar dažnai prisimenate savo įspūdingą pergalę Maskvos olimpiniame baseine?

– Tikrai prisimenu, nes ta pergalė – pati svariausia mano karjeroje.  Olimpiniais metais buvau pasaulio sezono lyderis plaukiant 200 m distanciją krūtine. Man buvo pranašaujamas aukso medalis. Net jeigu olimpinėse žaidynėse būtų dalyvavę ir amerikiečiai, savo rungtyje būčiau laikomas vienu rimčiausių favoritų nugalėti. Kažkur skaičiau, kad galvojama įkurti Olimpinį muziejų, tai, manau, jame vietos atsirastų ir manajam medaliui, kuris dabar yra mano namuose.

– Už pergalę olimpinėse žaidynėse gavote piniginę premiją, paskyrą automobiliui „Volga“,  vieno kambario butą Šeškinėje. Tikriausiai buvote laikomas svajonių jaunikiu?

– „Volgą“ nusipirkau už savo pinigus, mokėjau 7 tūkstančius rublių. O premija buvo tradicinė – 4 tūkstančiai rublių. Vieno kambario butą Šeškinėje praradau 1988 metais, kai išvažiavau gyventi pas žmoną į Italiją. Toks buvo sovietinių laikų įstatymas, nes bute negyvenau trijų mėnesių. Niekas manęs neklausė, kad butą užsidirbau už pergalę per Maskvos olimpines žaidynes ir jis yra skirtas visiems laikams.

Kai panelių, žinoma, turėjau. Juk buvau jaunas, aukštas (1 m 93 cm), važinėjau po užsienius, prieš olimpines žaidynes vieną mėnesį praleidau treniruočių stovykloje Floridos valstijoje, Majamyje. Beje, ten dabar gyvena Seulo olimpinis vicečempionas, Barselonos ir Atlantos olimpinių žaidynių dalyvis Raimundas Mažuolis.

Treniravomės kartu su amerikiečiais. Su jais politiškai buvome dideli priešai, bet su sportininkais – geriausi draugai. Manęs daug kas klausia, negi amerikiečiai manęs nekalbino pasilikti Amerikoje. Mes buvome politiškai „pakaustyti“, apie tai nebuvo nė kalbos. 1977-aisiais pirmą sykį su SSRS rinktine išvykau į Teksasą, kur gyveno mano dėdė, ir dalyvavau plaukimo mače SSRS – JAV, pasimačiau su savo giminaičiu. Buvo visos galimybės pasilikti Amerikoje, tačiau tokių minčių neturėjau.      

– Ką labiau vertinate: olimpinį aukso medalį ar pasaulio rekordą?

– Olimpinį aukso medalį. Man pasaulio ir SSRS rekordai buvo didelis moralinis pasitenkinimas, nes 200 m distancijoje krūtine buvau greičiausias pasaulyje. Dabar mažai kas žino, kad 1981 metais Kroatijoje per Europos čempionatą pagerinau pasaulio rekordą. O kad esu olimpinis čempionas – žino dauguma.

Už pasaulio rekordą tada gavau gal 200 rublių premiją.

– Aukso medalį galėjote laimėti ir 1984-aisiais per Los Andželo olimpines žaidynes, kurias beveik visos socialistinio lagerio šalys boikotavo.

– Los Andželo žaidynėms labai kruopščiai rengiausi su kone tais pačiais SSRS rinktinės plaukikais, dalyvavusiais ir Maskvos olimpinėse žaidynėse. Mano apdovanojimų kolekcijoje tikrai galėjo būti dar vienas olimpinis medalis. Aišku, per tuos ketverius metus atsirado ir už mane greičiau plaukiančių jaunųjų  plaukikų, tačiau ir aš buvo labai geros formos.

Vietoj Los Andželo žaidynių socialistinio lagerio atstovams surengtose „Draugystės“ žaidynėse pasiekiau aukštus rezultatus, jie buvo geresni nei Los Andžele 200 m krūtine rungtyje lentyniavusių plaukikų.

Iš mūsų kartos vienintelis V. Salnikovas sugebėjo gerai pasirengti ir Seulo olimpinėms žaidynėms, kur jis 1500 m distancijoje laisvuoju stiliumi tapo olimpiniu čempionu. Gi aš su kitais plaukikais po skaudžiai susiklosčiusių Los Andželo olimpinių žaidynių pasakėme: „Mes pavargome, dedame tašką“.

R. Žulpa.

R. Žulpa.

– Kaip jums pavykdavo pakelti didžiulius krūvius SSSR rinktinėje ir kodėl jums prigijo tinginio vardas?

– Gal toks ir buvau. Todėl didžiajame sporte ir ilgai išsilaikiau, o kiti neištverdavo. Daug talentingų plaukikų, kurie daug dirbo, rusai išsekino. Jie tapo nereikalingi, o aš išsilaikiau. SSRS plaukikų rinktinės treniruočių stovyklos dažniausiai vykdavo  Pamaskvėje, kur įkurtas Vandens sporto centras, Armėnijos aukštikalnėse,  Bulgarijoje, kitur.  

Per savaitę treniravomės 10 kartų. Kadangi krūtine plaukiama lėčiau, tai per dieną įveikdavau po 10 km. Tarkime, Volodia Salnikovas nuplaukdavo dvigubai daugiau, nes jis specializavosi laisvojo stiliaus rungtyse. Tuo metu savo mėgstamoje 200 m distancijoje krūtine buvau ryškus lyderis. Labai džiaugiausi, kad mano trenerio Algirdo Jono Štaro buvo puikūs santykiai su sovietų rinktinės vyriausiuoju treneriui Voicechovskiu, o sovietų laikais tai buvo ypač svarbu.

Per treniruotes tikrai dariau ne viską, ką man liepdavo rungties treneris Borisas Zenovas, kuris dabar gyvena Vienoje. Jam vadovaujant, rinktinėje treniravosi ir Lina Kačiušytė. Jeigu būčiau treniravęsis jo numatytais dideliais krūviais, ilgai būčiau netempęs. Puikus to pavyzdys – Aiškutė Buzelytė, kuri buvo pakviesta į SSRS rinktinę. Treniravosi ypač daug ir atsakingai, tačiau susigadino sveikatą ir buvo priversta  trauktis iš rinktinės.

SSRS rinktinėje man pavyko išsilaikyti septynerius metus. Per tą laiką savo draugus irgi išmokiau sukčiauti, jie pradėdavo apgaudinėti rinktinės trenerius. Tik vieninteliam Volodiai Salnikovui nepasiūliau to daryti, nes bijojau. Retkarčiais pažeidinėdavau ir sportinį režimą, gaudavau baudų. Tačiau užtekdavo laimėti SSRS čempionatą ir vėl viskas būdavo gerai.          

– Ar rinktinėje būdavote gerai maitinami, ką veikdavote per poilsio dienas ar po treniruočių?

– Maitindavo labai gerai, netrūkdavo juodų ikrų, lašišos, o laisvo laiko mažai turėdavome. Po alinančių treniruočių norėdavosi gerai išsimiegoti. Tačiau vykdavo įvairūs susirinkimai, turėjome skaityti komunistinius raštus, nes buvo privaloma politinė informacija. Dešimtą vakaro jau reikėdavo eiti miegoti. 

– Iškovojote daugybę titulų, kur slypėjo jūsų pergalių paslaptis?

– Į Lazdynų baseiną mane, devynmetį, nuvedė tėvai ir griežtai pasakė, kad jokių muzikų, fortepijonų, krepšinio, kad į jokius būrelius manęs nevežios – plaukiok baseine ir viskas. Niekur kitur nesiblaškiau. Plaukimas buvo mano pirmoji ir vienintelė sporto šaka. Buvau gerų fizinių duomenų, lengvų kaulų.

Pirmasis mano treneris Grigorijus Mirvis, o vėliau mane tobulino Algirdas Jonas Štaras. Laikai tikrai buvo geri. Tačiau dabar, kai pagalvoju, galėjau ir daugiau pasiekti, tą sakė ir mano treneris A. J. Štaras.  Jeigu per treniruotes nebūčiau tinginiavęs, gal tų pergalių būčiau ir daugiau pasiekęs, tačiau tada mano karjera tikrai būtų buvusi gerokai trumpesnė.

Su didžiuoju sportu atsisveikinau 1985-aisiais, kai man buvo 25-eri. Prasidėjo užuominos, kad jau reikia užleisti vietą jaunimui. Išėjau ne aš vienas, beveik visi, kurie dalyvavo Maskvos olimpinėse žaidynėse.

Tada 25-erių metų sportininkai jau buvai laikomas seniais. Maskvoje dar gyvenau porą metų, nes studijavau, o aukštojo mokslo diplomą gavau 1984-aisiais, kai baigiau Vilniaus pedagoginį institutą.  

– Plaukimui atidavėte 16 metų, tarp gyvųjų jau nebėra abiejų jūsų trenerių, ar jų trūksta šiandienos gyvenime?

– Labai trūksta. Ypač susidraugavau su A. J. Štaru. Kai jau nesitreniravau, vasarą važiuodavau pas jį į sodybą Kazitiškėse Zarasų rajone. Kartu su treneriu praleisdavome daug įdomaus laiko, buvo įdomu su juo  diskutuoti, prisiminti aktyvaus sportavimo dienas.

– Atstovaudamas SSRS rinktinei Maskvoje susipažinote su savo būsimąja žmona, irgi plaukike itale Aristėja, kuri A. Puškino universitete mokėsi rusų kalbos. Draugavote apie penkerius metus. Kur įvyko judviejų vestuvės?

– Aukso žiedus sumainėme 1987-ųjų vėlų rudenį Vilniuje, šventėme „Lietuvos“ viešbutyje. Po metų išvykau gyventi į Italiją ir porą metų dirbau plaukimo treneriu. Tačiau darbas nepatiko, matyt, negimiau būti treneriu.  Gyvenau Italijoje ir Lietuvoje, tačiau pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiu Vilniuje, o žmona ir dukros 30-metė Brigita bei 28-erių Andre gyvena Milane.

Brigita savo gyvenimą susiejo su plaukimu, moko vaikus, vyresnio amžiaus  žmones, neįgaliuosius plaukti. O Andre vis siekia mokslo žinių ir renka aukštųjų mokyklų diplomus: baigė žurnalistiką, o dabar studijuoja biologiją. Šiemet pavasarį ji buvo atvažiavusi į Lietuvą.   

– Ar mūsų plaukikų komanda bus gausi per Tokijo olimpines žaidynes?

– Sunku pasakyti. Gaila, kad žaidynės nukeltos į 2021-uosius. Danas Rapšys tikrai būtų iškovojęs aukso ar sidabro medalį 200 m ar 400 m distancijose, na, blogiausiu atveju būtų pelnęs bronzą. Antrą sykį jam bus nelengva įgyti tokią sportinę formą, kokią buvo įgijęs šiemet. Bet tikiu, kad šis valingas sportininkas tikrai padarys viską, kad užkoptų ant olimpinės garbės pakylos.

 

Teksto autorius: Marytė Marcinkevičiūtė

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS