Dziudo imtynininkė Sandra Jablonskytė, apšilusi kojas Tokijo olimpinėse žaidynėse, ryžtingai nusiteikusi tęsti savo olimpinę kelionę, nes Tekančios saulės šalyje ant tatamio parodė ne viską, ką norėjo.

Kaunietė tapo antrąja Lietuvos dziudo imtynininke, išmėginusia jėgas olimpiniame turnyre. Tokijo olimpinėse žaidynėse debiutavusi Sandra pratęsė savo pirmtakės Santos Pakenytės, kuri Lietuvai atstovavo Rio de Žaneire, pradėtą darbą ir, kaip pati sako, padarė naują įrašą istorijoje – pakartojo geriausią Lietuvos vyrų dziudo imtynininkų užimtą vietą olimpinėse žaidynėse.

„Mes, sportininkai, visą laiką tikimės geriausio, tikimės medalio. Grįžusi į Lietuvą buvau nusiminusi, bet federacijos prezidentas pasakė: „Sandra, parašei istoriją.“ Iš tikrųjų: tik dvi dziudo imtynininkės yra olimpietės. Ir aš pakartojau geriausią vyrų rezultatą – tai buvo devinta vieta olimpinėse žaidynėse. Šiokią tokią istoriją parašiau. Kai pagalvoji, pirmam kartui tikrai neblogai“, – praėjus metams po žaidynių pasirodymą jose įvertina pati sportininkė ir prisipažįsta, jog tai, kad nepavyko išvykti į olimpines žaidynes anksčiau, dar į Rio, buvo apmaudu.

„Žaidynės buvo mano didelis tikslas. Prieš Rio de Žaneirą buvo labai daug traumų: vieną išsigydau – kitą gaunu, nepavyko surinkti taškų, neišvažiavau. Buvo labai apmaudu. Tad Tokijas paliko didelį įspūdį“, – akcentus dėlioja 30-metė sportininkė, Tokijo žaidynių atidaryme kartu su plaukiku Giedriumi Titeniu nešusi Lietuvos vėliavą.

Kadangi visų tikslų ir svajonių per olimpinį debiutą Sandrai nepavyko pasiekti, užsispyrimas ir ryžtas keliauti iki Paryžiaus – dar labiau padidėjęs. Taigi vos metus atsikvėpusi dziudo imtynininkė jau šių metų birželio pabaigoje pradės olimpinių taškų medžioklę.

Olimpinė dziudo atranka ilga ir, kaip pati Sandra pripažįsta, painoka. Sportininkai renka reitingo taškus. Reitingo taškų sistema ima veikti likus dvejiems metams iki žaidynių.

„O likus metams iki žaidynių šitie taškai, kuriuos surinksime dabar, pasidalija pusiau ir tada vėl iš naujo renki šimtaprocentinius taškus. Paini sistema ir iki pat galo, kol ji neužsidaro (jie baigiami skaičiuoti likus pusantro mėnesio iki žaidynių), mes tiksliai nežinome, kas važiuoja, kas ne, nes reitingas keičiasi ir yra kitų niuansų. Žodžiu, paskutiniai dveji metai būna kaip ant adatų“, – pasakoja S.Jablonskytė.

Dar ne viską pasakė

Sportininkė birželio pradžioje ir pradėjo, jos pačios žodžiais, ilgas lenktynes – stovyklos, turnyrai ir viskas tam, kad sukauptum taip trokštamus olimpinius taškus.

Prieš Tokiją nemažai laiko praleidusi pasirengimo stovyklose Sakartvele, su kartvelais kaunietė treniruosis ir šiemet.

„Manau, teks užsukti į Sakartvelą. Pavažinėsiu į tarptautines stovyklas. Lietuvoje man sunku ruoštis, nes nėra tinkamo partnerio. Apskritai rasti žmonių, kurie gali ateiti rytais sportuoti, sunku, nes visi turi darbus, mokslus ir panašiai. Taip ir išeina, kad gyveni treniruočių stovyklose, nes ten yra režimas, dvi treniruotės per dieną, žinai, kad visą laiką turėsi treniruočių partnerį, kad bus visokių partnerių, jie keisis ir visą laiką eisi į priekį, tobulėsi“, – apie ritmą, į kurį netrukus įsisuks, pasakoja Sandra.

Be olimpinių taškų medžioklės, šiemet S.Jablonskytės dar lauks ir pasaulio čempionatas, kuris spalio mėnesį vyks Uzbekistane.

„Aišku, labai norisi tų medalių, bet labai noriu ir surinkti taškus į Paryžių. Jaučiu, kad Tokijuje padariau ne viską. Todėl labai spaudžia atsakomybė surinkti taškus, norisi ir pasaulio čempionate kuo geriau sudalyvauti, kuo aukštesnę vietą laimėti – tokie planai“, – mintimis apie tikslus pasidalija kaunietė.

Tokijo žaidynėse S.Jablonskytė su trenere D.Novikoviene (Vytauto Dranginio nuotr.)

Eksperimentai

Beje, naują olimpinį ciklą dziudo imtynininkė, besivaržanti svorio kategorijoje per 78 kg, pradeda su šiokiomis tokiomis naujovėmis.

„Ar sversi 80, ar 150 kg – vis tiek toje pačioje svorio kategorijoje varžysiesi. Paeksperimentavau – šiek tiek numečiau kilogramų, matysime, kaip bus, – apie naujoves pasakoja šiandien apie 100 kg sverianti sportininkė. – Tokie eksperimentiniai metai. Turiu dar truputį laiko. Dveji metai – labai daug, varžybos vyksta itin intensyviai, tik spėk važinėti, vos ne kiekvieną savaitgalį.“

Šiemet olimpietė atšventė 30-metį. Daug tai ar mažai dziudo imtynininkei? Pasak Sandros, jos svorio kategorijoje daug vyresnio amžiaus sportininkių, tad metai neturi itin didelės svarbos. O gerų sportininkių yra ir tarp jaunų, ir tarp vyresnio amžiaus. Kita vertus, sako ji, su metais ateina kitas protas.

„Supranti, ką darai, – pabrėžia pašnekovė. – Kai esi vyresnė, visai kitaip pradedi žiūrėti į sportą. Man sportas – neatsiejama gyvenimo dalis. Savęs neįsivaizduoju be sporto. Dabar esu sportininkė, vėliau gal kažkas kitas būsiu, bet neįsivaizduoju savo gyvenimo be dziudo.“

Kur labiausiai ji nori patobulėti? „Suprantu vieną dalyką, kad labiausiai man kiša koją psichologija“, – sako emocinga sportininkė, kuri ašaromis gali aplaistyti ne tik pralaimėjimą, bet ir pergalę.

Iš kitos varpinės

O kol dar nepradėjo lenktynių dėl olimpinių taškų, Sandra mėgaujasi buvimu Lietuvoje ir čia ne tik treniruojasi, bet randa laiko ir kitai veiklai. Štai vieną savaitgalį ji Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) kvietimu praleido Alytuje, kuriame vyko „Lietuvos mažųjų žaidynių“ festivalis.

„Buvo smagus renginys. Likau labai nustebinta, kiek yra sportuojančių vaikų, ir kad yra žmonių, kurie juo stumia sportuoti. Lankėmės Alytuje, tai buvo tik viena iš finalinių žaidynių dalių. Vaikų buvo žiauriai daug, labai dėkojau auklėtojoms, kurios aukoja savo šeštadienius ir veda vaikus į tokius renginius. Smagu, kad Lietuvoje sportas tampa toks populiarus ir visi ima suprasti sporto reikšmę. Tai tikrai svarbu gyvenime“, – įsitikinusi olimpietė, birželį grįžusi į Kaune vykusią Olimpinę dieną.

„Smagu, kad Olimpinė diena vyko Kaune, mano mieste, ir galėjau dalyvauti“, – sako Sandra.

Beje, trenerei Danguolei Novikovienei Sandra padeda treniruoti mažuosius.

„Jeigu mano trenerė kur nors išvažiuoja, aš ją visą laiką pavaduoju. Ir šiaip, kai vaikštau į klubą, visus tuos vaikus pažįstu, todėl nepagailiu patarimo, taip savaime išeina“, – sako ji.  

Ar norėtų ji pati ateityje valgyti trenerės duoną, Sandra nežino – sunku apie tai kalbėti, kol sportinė karjera nebaigta. Kita vertus, ji suvokia, kad šis darbas – itin sunkus: „Visą laiką sakydavau, kad tai labai sunkus darbas. Dėl to ir negaliu pasakyti, kaip bus ateityje. Iš tikrųjų – kiek sportininkai emocijų turi, tiek ir treneriai. Neįsivaizduoju, kokios turi jų viduje virti emocijos. Matau savo trenerę, kaip ji išgyvena dėl kiekvieno savo sportininko varžybose. Tais žmonėmis, kurie pasirinko trenerio karjerą ir kurie yra geri treneriai, aš labai žaviuosi.“

Padėdama trenerei dirbti su vaikais, Sandra tarsi pagelbėja ir pati sau. Sportininkė sako, kad tai padeda jai iš kitos perspektyvos pažvelgti į savo treniruočių procesą. „Kai pradedi mokyti kitą, pastebi, kad pati darei kažką ne taip. Niekada negailiu patarimų mažiesiems, nes patardama jiems kartu padedu ir sau“, – tvirtina olimpietė.

Sandra sako, kad visas jos gyvenimas šiuo metu sukasi apie sportą. Sportininkė dar randa laiko darbui Lietuvos dziudo federacijoje – čia ji eina sporto direktoriaus pareigas.

„O kai turiu laisvą akimirką, skiriu ją draugams, nes juos nedažnai matau. Dabar dažnai leidžiame laiką gamtoje, kažką pasikepam – kai geras oras, būna smagu“, – išduoda olimpietė, kokiais retais malonumais ji dar mėgaujasi.

Beje, gaminti jai labai patinka. Gamina sau, draugams, o kartais – ir trenerės šeimai.

„Labiausiai patinka gaminti salotas. O firminių patiekalų turiu ne vieną – visokias kiniškas vištienas, kiniškas krevetes. Draugai terorizuoja, kad padaryčiau vakarienę“, – šypsosi dziudo imtynininkė, kuri jau netrukus krausis lagaminus ir pradės olimpinių taškų lenktynes, o skanios vakarienės jos draugams teks palūkėti jau ilgesnį laiką.

Tokijo žaidynėse („Scanpix“ nuotr.)