Kineziterapeutas Marius Matulionis dirbo Londono, Rio de Žaneiro, Sočio, Tokijo olimpinėse žaidynėse, ne sykį jauniesiems Lietuvos sportininkams talkino Europos jaunimo olimpiniuose festivaliuose, padėjo atletams įvairiuose pasaulio ir Europos čempionatuose. Tokijo olimpinėse žaidynėse plušėjo su šiuolaikinės penkiakovės meistrais ir iš arti matė emocingosios Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės triumfą.

Daugeliui žmonių kineziterapeutai visų pirma asocijuojasi su masažu. Bet masažas, kaip sako M.Matulionis, yra tik viena iš daugelio kineziterapijos priemonių, atpalaiduojančių kūną. Tai nėra tabletė, kurią išgėręs galėtum nieko nebedaryti.

„Kineziterapija – gydymas judesiu. Todėl judėkite nuolatos, darykite, kas jums patinka – šokite, vaikščiokite, bėkite ristele ar greičiau, lipkite laiptais, mankštinkitės. Išsijudins kūnas, geriau ims dirbti smegenys, pagerės nuotaika, savijauta“, – sako patyręs medicinos specialistas.

M.Matulionis gyvena Vilniuje, turi savo kabinetą su žaidimų aikštele, jo interesantai – ir su tėvais atėję vaikai, ir pensinio amžiaus sulaukę senjorai. Vienus reikia mokyti taisyklingai sėdėti, kitiems, taikant specialią metodiką, tenka padėti atgauti jėgas po patirtų traumų. Dar Marius dirba „Northway“ sveikatingumo ir reabilitacijos centre ir džiaugiasi, kai po užsiėmimų žmogus pasako, kad gali gyventi be vaistų ir kasdienio skausmo. Prieš kelerius metus kineziterapeutas dirbo ir su Vilniaus operos ir baleto teatro balerinomis, todėl dabar yra didelis baleto gerbėjas. Jam patinka ir padėti balerinoms, ir žiūrėti, kaip jos šoka. Mariaus nuomone, balete traumų ne mažiau negu sporte.

Praėjusiais metais M.Matulionis dirbo Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Banska Bistricoje. Šiuo metu iš garsių Lietuvos sportininkų jis talkina tik penkiakovininkei Ievai Serapinaitei. Ir neabejoja, kad artėjant atrankoms į Paryžiaus olimpines žaidynes 2024-aisiais darbų su olimpiniais kandidatais daugės, nes patyrusių, keliose žaidynėse dirbusių kineziterapeutų Lietuvoje – viso labo gal šeši.

Į klausimą, ar gali šiuolaikiniai atletai be kineziterapeuto tinkamai pasirengti svarbiausioms varžyboms, Marius, remdamasis savo penkiolikos metų darbo su olimpiečiais patirtimi, sako, kad ne: „Lietuvos olimpinis sporto centras, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas kadaise mums sudarė sąlygas nuolat tobulėti, mus ugdė visapusiškai, todėl dabar galime atlikti ne tik masažą, bet ir sudaryti individualius planus sportininkui sustiprėti, sutvirtėti, taikyti naujausias metodikas.

– Mariau, kokie žmonės, jūsų nuomone, gali rinktis kineziterapeuto specialybę?

– Visų pirma tai turi būti empatiški, sugebantys jausti ir suprasti, ką jaučia kitas, norintys padėti kitiems žmonės. Sakyčiau, net altruistiški. Reikia, kaip čia geriau pasakius, atjaučiančio charakterio, lankstumo, jautrumo, psichologinio tvirtumo. Geru specialistu netaps konfliktiškas žmogus. Be to, nuolatos reikia tobulinti savo žinias, įgūdžius.

Kaip ir sportininkas, turi daug ką aukoti. Jeigu jau tampi olimpinės rinktinės mediku, tai dirbi ir vasarą, ir žiemą, dalyvauji olimpinėse žaidynėse, jaunimo olimpinėse žaidynėse, Europos jaunimo olimpiniuose festivaliuose, treniruočių stovyklose. Gal per skambiai pasakysiu, bet daugybę metų neturi savo gyvenimo. 

M.Matulionis darbo kabinete.

– Vilniaus kolegijoje baigėte Sveikatos priežiūros fakulteto kineziterapijos studijas, tobulinotės įvairiuose kursuose, bet ypač didžiuojatės, kad dvejus metus mokėtės Prahos manualinės terapijos mokykloje pagal Karelo Lewito metodologiją. Kokia tai metodologija?

– Prahos manualinės terapijos ir reabilitacijos mokykla puoselėja racionalų holistinį požiūrį į judamojo aparato sutrikimus, klinikinį diagnozavimą ir gydymą. Ši metodika remiasi švelniųjų technikų ir manualinės terapijos derinimu aktyvuojant giliąją stabilizavimo sistemą (pėdos, stuburas, mentės ir galvos bei kaklo jungtis), „įjungiant“ diafragminį kvėpavimą. Ji taikoma esant ūmiems ir lėtiniams raumenų, sąnarių skausmams. Į pagalbą pasitelkiami ir mobilizaciniai, stiprinimo, tempimo pratimai. Tai yra sistema, leidžianti įvertinti situaciją, diagnozuoti ir gydyti.
Trumpai tariant, tai raumenų atpalaidavimas, į procesą įtraukiant kvėpavimą.

– O kaip įtraukiamas kvėpavimas?

Tai meditacinis diafragminis lėtas kvėpavimas: įkvėpimas ir iškvėpimas į pilvo apačią, aktyvuojant mažojo dubens raumenis. Pilvinio kvėpavimo technika puikiai pasitarnauja ir streso prevencijai. Kai koncentruojamasi tik į kvėpavimą, nutolsta visos mintys, atsipalaiduojama. To išmokti gali kiekvienas ir taikyti kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, įstrigus automobilių spūstyje, sėdint darbe ar atsigulus pailsėti. Tai suteikia stabilumą juosmens srityje ir apskritai kūne, sujungia pečių juostą ir dubenį.

Mūsų su kolegomis atlikta studija parodė, kad taip pakvėpavus bent 20 minučių sumažėja pulsas, krinta spaudimas. Nuosekliai dirbant tai puiki reabilitacijos, skausmo malšinimo priemonė.

– Savo praktikoje taikote ir Maitlando bei Mulligano manualinę terapiją. Trumpai jas apibūdinkite.

– Tai rankų (manualinė) technika, kurią pasitelkus gydomi sąnariai, stuburas. Didžiausi šių sistemų propaguotojai yra australai, kurie jas ir sukūrė. Aš Mulligano sistemos subtilumų mokiausi iš Australijoje gyvenančio lietuvio, garsaus kineziterapeuto Vaido Stalioraičio. Na, o Maitlando kursą išklausiau dėstant Vokietijos specialistei Sandrai Baumgärtner.

– Kokie skausmai dažniausiai kamuoja žmones?

– Peties traumos, išvaržos, nugaros, kelių, klubų skausmai. Vis dėlto dažniausi peties ir nugaros skausmai. Žmogus turi subalansuotą judamąjį aparatą, tačiau patyrus traumą ar pajutus skausmą įsijungia netaisyklingi, kompensaciniai judesio modeliai. Vieni raumenys ima dirbti už kitus ir taip sukelia disbalansą. Norint vėl perprogramuoti sistemą taisyklingam darbui, vienus raumenis reikia atpalaiduoti, o kitus – sustiprinti ir parodyti taisyklingą judesį.

– Patarkite, kokius pratimus, nesukeliant sau papildomų rūpesčių, galima savarankiškai atlikti namie?

– Saulės pasveikinimas – tobula jogos treniruotė. Reguliariai atliekant penkis Tibeto pratimus galima sustiprinti ir išsaugoti puikią fizinę būklę po keturiasdešimties.

Pirmas pratimas – sukimasis aplink savo ašį 20 kartų (būtina suktis pagal laikrodžio rodyklę). Antras – kojų kėlimas gulint ant nugaros. Trečias – lenkimasis atgal klūpint. Ketvirtas – kūno kėlimas į viršų vadinamąja staliuko poza. Penktas – aukštyn ir žemyn žiūrintis šuo. Kaip taisyklingai pasveikinti saulę ir atlikti Tibeto pratimus, galima rasti internete.

Kineziterapeutas randa laiko ir pasportuoti.

– Jūs pats sportuojate?

– O taip. Beveik trisdešimt metų mėgėjiškai žaidžiau futbolą. Bet pradėjo skaudėti kelius ir turėjau atsisveikinti su futbolu. Garsus sporto medikas Dalius Barkauskas patarė paimti į rankas dvipūdę. Pabandžiau ir patiko. Dabar ją kaitalioju su vienpūde. Sėdau ant dviračio, žiemą stoju ant slidžių. Jau dalyvavau Ignalinoje slidinėjimo pusmaratonyje. Nors jam, atrodė, tinkamai pasirengiau, vis dėlto po finišo skaudėjo raumenis. Teko daryti tempimo ir stiprinimo pratimus. Po jų skausmai praėjo.

– Gal esate kokios nors virtuvės gerbėjas, gal ko nors nepatariate valgyti savo pacientams?

– Valgau viską. Tiesa, pastebėjau, kad pastaruoju metu valgau mažiau mėsos, daugiau kruopų ir daržovių. Jaučiuosi lengviau. Patinka azijietiška virtuvė. Mėgstu ir lietuviškus patiekalus, pavyzdžiui, silkę pataluose. Savo pacientams valgymo klausimais nepatarinėju.

– Gal ir maistą gaminti mėgstate?

– Tikrai taip. Anksčiau ne vienus metus dirbau bare-restorane. Ten ir kokteilius maišiau, ir užkandžius gaminau.  

– Gal galite kokiu greitu ir skaniu receptu pasidalyti?

– Blynai su lašiša ir salotų lapais bei balto tepamojo sūrio, kad ir „Filadelfija“, padažu. Dar užbarstau petražolių, česnakėlio. Skanu.

– Anksčiau dažnai jus matydavau fotografuojantį. Ar dar išliko šis pomėgis?

– Pastaruoju metu fotoaparatas atsidūrė šone. Mažiau jam lieka laiko. Jeigu noriu ką nors būtinai įsiamžinti, tai darau telefonu. Nuotraukų kokybė, žinoma, kita. Pastebėjau, kad daug ką fotografuoju akimis. Kol kas mūza miega, bet, manau, ji dar prabus.