Kelią į pergales sportininkams tiesti padeda ne tik treneris. Labai svarbus, nors dažnai nematomas jo pagalbininkas – kineziterapeutas, kurio tiesioginė atsakomybė yra užtikrinti, kad sportininkas būtų pajėgus darbuotis visu šimtu procentų, o netiesioginė – jį saugoti nuo perkaitimų ar juodo liūdesio.

Tomas Linksmuolis dviratininkų komandoje atlieka linksmuolio vaidmenį, rašo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) žurnalas „Olimpinė panorama“. Tam jį tarsi įpareigoja išskirtinė pavardė ir šio vaidmens Tomas nesikrato. Tačiau komandoje jis ne dėl to. T.Linksmuolis – kineziterapeutas, jau kelerius metus dirbantis su pajėgiausiais Lietuvos treko meistrais.

„Šiuo metu jų turiu penkis nuolatinius. Tai toks geras skaičius, varžybose pakanka visiems skirti dėmesio tiek, kiek jo reikia“, – apie krūvį sako specialistas, savo darbą su dviratininkais pradėjęs nuo pačios tituluočiausios – Simonos Krupeckaitės.

T.Linksmuolis (dešinėje) su Europos žaidynių čempione S.Krupeckaite ir jos treneriu D.Leopoldu. (V. Dranginio nuotr.)

T.Linksmuolis džiaugiasi, kad jam iškart pavyko įgyti Lietuvos treko karalienės pasitikėjimą. „Požiūriai sutapo, tikome vieni kitiems, tad darbas nuo pradžių buvo rimtas ir rezultatyvus, – prisimena kineziterapeutas, kuris neabejoja, kad pasitikėjimas – pagrindinis dalykas, be kurio negalėtų būti gero bendro rezultato. – Mes sportininkams duodame ir patarimų, ir užduočių, kurias jie turi įvykdyti. Jeigu netiki – nevykdys“, – paprasta kaip dukart du tiesa pasidalija pašnekovas.

Suskaičiuoti kineziterapeuto ir dviratininkų pasimatymus – sudėtingiau. Pirmiausia jų dažnumas priklauso nuo sezono. „Jeigu varžybų sezonas, matomės daug ir dažnai, keliaujame kartu – varžybos, stovyklos. Aš prie jų prisijungiu, vėl palieku, vėl prisijungiu. Jeigu visi Lietuvoje, susitikimai priklauso nuo to, koks etapas: būna, kad ir porą kartų per savaitę važiuoju į Panevėžį, būna, kad nesimatome porą mėnesių“, – sako Kaune gyvenantis kineziterapeutas.

Kuo nemaloniau, tuo geriau

T.Linksmuolis dažnai stebi treniruotes, kurios jam – papildomas informacijos šaltinis. Taip jis gali pastebėti net smulkmenas, kurias pakoregavus sportininkas galės išnaudoti savo kūną geriau kito starto metu.

Sudarant sportininkų planus dviratininkų komandoje kineziterapeuto žodis svarus. „Mes su treneriu kalbamės ir bendradarbiaujame, jis išklauso ir mano pastabas, į jas atsižvelgia“, – patikina pašnekovas.

Savo darbe kineziterapeutas akcentuoja pamatinius dalykus – gerą sportininkų judesių kokybę, fizinį pasirengimą, tinkamą raumenų koordinaciją, laikyseną ir panašiai. „Tai tokie pamatiniai dalykai, į kuriuos aš kreipiu daugiausiai dėmesio. Pagalbinėms priemonėms – ledkalnio viršūnei – naudojame įvairius dalykus, bet iš esmės daug ką sprendžiame per pratimus, meditacijas, savo darbe naudoju manualinę terapiją, akupunktūrą ir fizinius pratimus“, – vardija kineziterapeutas.

Kartais kineziterapeutai dirba patogiuose kabinetuose, o kartais – tiesiog varžybų sūkuryje. (K. Štreimikio nuotr.)

Užkirsti kelią traumai ar skausmui – daug efektyviau, nei vėliau bandyti juos eliminuoti. Tad didysis darbas atliekamas gerokai iki varžybų.

Kineziterapijoje, kaip ir bet kurioje gyvenimo srityje, nuolat pučia nauji vėjai. „Bet drastiškai nieko naujo nėra – keičiasi požiūris. Ir tai, kas yra naujo, – tai ledkalnio viršūnė, o pagrindas stipriai nekinta, nes tai reikalauja plataus požiūrio, mokslinio pagrindimo – keičiasi tik detalės. Bet kartais, pakeitus net mažą dalykėlį, galima ganėtinai stipriai pakeisti rezultatą, – sako Tomas, kuris į naujoves nelinkęs pulti stačia galva ir pirmiausia jas įvertina kritiškai. – Svarbiausia pagrindinius dalykus sužiūrėti, ir jeigu ten gerai, tada galima įvesti smagių naujovių“, – savo nuostatas dėsto kineziterapeutas.

Kokios kineziterapeuto taikomos priemonės labiausiai patinka, pavyzdžiui, S.Krupeckaitei? Ko gero, susimąsto T.Linksmuolis, labiausiai ji džiaugiasi akupunktūra. „Dauguma sportininkų labai nemėgsta to proceso, bet labai vertina rezultatą. Procesas nėra malonus, – juokiasi specialistas. – Bet sportininkai turi tokį požiūrį, kad kuo nemaloniau, tuo veiksmingiau. Dauguma jų tuo tiki.“

Stipriai savikritiški

Kineziterapeutas dviratininkų komandoje – tas žmogus, kuris girdi ir išklauso abi puse: kaip jaučiasi treneris, ką jis sako sportininkui, kaip į tai reaguoja pats sportininkas, kaip jis jaučiasi. Tad nori nenori jis dažnai būna ir psichologas.

„Tą informaciją reikia kažkaip sujungti, surasti sąlyčio taškus, vieną ar kitą nuraminti ar kaip tik užvesti. Psichologijos nemažai“, – sutinka Tomas.

Emocingiausia komandoje, pasak T.Linksmuolio, – Simona, patyrusi ir daugiausiai pergalių, ir daugiausiai kartėlio. „Bet apskritai mūsų komanda nėra pernelyg mokanti džiaugtis ir visi sportininkai stipriai savikritiški. Daugiausiai emocijų būna kaip tik po neigiamų pasirodymų. O kai pasirodymas geras, jie labai greitai tampa santūrūs ir pradeda galvoti apie naujus tikslus – laimėjimų niekada negana ir jie vis atrodo per maži“, – savo nuomonę išdėsto kineziterapeutas.

Su masažo stalu

Buvusi rutulio stūmikė Laura Gedminaitė gerai žino sportininkų virtuvę ir tai jai palengvina darbą šiandien, nes dabar ji aukščiausių rezultatų padeda siekti kitiems sportininkas, tiksliau, biatlonininkams ir baidarininkams. Į jos rankas buvo pakliuvę ir irkluotojai, imtynininkai, lengvaatlečiai.

L.Gedminaitė dirba ir su vasaros, ir su žiemos sporto šakų atletais. (A. Pliadžio nuotr.)

„Taip, mano sporto šakose dominuoja vyrai, – pritariamai šypsosi Laura ir priduria: – Su jais lengviau nei su moterimis. Jeigu įrodei, dėl ko reikia viena ar kita daryti, – daro ir padaro. Moterys vis tiek nori išsisukti, kartais nuotaikos ne tos – susitarti sudėtingiau.“

Tačiau darbas su skirtingų sporto šakų atstovais, pasak Lauros, iš esmės nesiskiria. Skirtumas gal tik tas, kad vieni varžosi salėje, kiti lauke, vieni vasarą, kiti žiemą, tad ir jai paskui juos tenka keliauti į vieną ar kitą vietą, su savimi visada tąsantis masažo stalą.

Masažą L.Gedminaitė itin vertina. Dėl to save vadina šiek tiek netradicine kineziterapeute. „Mėgstu jausti raumenį. Čia mano paslaptis didžioji, – šypteli. – Iš tikrųjų taikome visi viską, darome ir prevencines mankštas, kad sportininkai stiprintų ne tik tuos raumenis, kurių reikia jų sporto šakai, bet ir visus likusius. Bet kai kurie kineziterapeutai gal apskritai nelabai mėgsta masažo elementą, o man visai patinka, ypač atsigavimo metu, matau, kad sportininkams tai padeda.“

Kineziterapeutės masažas – ne SPA procedūra, tad sportininkai iš džiaugsmo nekrykštauja, kai gulasi ant jos masažinio stalo, ypač po ilgesnės pertraukos. „Po pertraukos būna labai skausminga ir nemalonu, bet yra įdarbis ir pastovumas, būna šiek tiek geriau. Bet jie eina, nes supranta, kad reikia, žino, kad tai padės siekti geresnių rezultatų“, – pasakoja Laura.

Dėl rezultatų sportininkas pasiryžęs iškęsti daug ką, o gal ir viską. O vieni nemėgstamiausių užsiėmimų, pasak L.Gedminaitės, daugumai, ypač tiems, kurie turi kietą raumenyną, – tempimo pratimai.

Ir atletai verkia

Kuo daugiau kineziterapeutė praleidžia laiko drauge su sportininkais, tuo labiau ji gali juos prižiūrėti ir „sugaudyti“ traumas, užkirsti joms kelią. Laura suskaičiavo, jog buvo tokių metų, kai viską sudėjus šešis mėnesius nebūdavo namie. „Tarkim, dviejų trijų savaitės stovykla, tada grįžti namo savaitei dviem, pasikeiti daiktus ir vėl išvažiuoji su kita komanda“, – ritmą, kai namie imi jaustis tarsi svečias, prisimena specialistė. Tik pandemija pristabdė tempą.  

Stovyklose kineziterapeutė geriausiai pajunta kiekvieno sportininko poreikius. Kas jam geriausia padeda, ko jam reikia prieš startą, ko – varžyboms pasibaigus. Vieniems reikia ramybės, kiti laukia specialisto pagalbos. Į visus juos Laura įsiklauso.

L. Gedminaitė. (A. Pliadžio nuotr.)

Ir ne tik į kūno poreikius. Išklausyti, o gal padėti rasti sprendimą jai taip pat tenka, kai sportininkus užpuola namų ilgesys, startinis jaudulys ar kitos emocinės audros, nesvetimos ir stipriausiems. „Kartais trūksta psichologo starto metu arba tiesiog ateina artimų žmonių ilgesys, ypač kai viena stovykla po kitos. Tad kineziterapeutas, kuris atvažiuoja tik į tarpus, turi atvežti į komandą šviežumo“, – apie savo netiesiogines pareigas pasakoja Laura.

Ji žino, kad ir stiprūs vyrai verkia. „Smagiau stebėti šypsenas nei ašaras… Būna džiaugsmo ašarų, bet rečiau. Po starto tenka matyti ir pykčio, ir ašarų – visko“, – tarsteli ji.

Greitis

Penkiolikti metai su olimpiečiais dirbančio kineziterapeuto Jurijaus Vaščenkovo sporto pasaulyje pristatinėti nereikia. Šiandien daugiausia su baidarininkų ir kanojininkų rinktine dirbantis J.Vaščenkovas padeda ir kitų sporto šakų atstovams – nuo boksininkų iki gimnastų.

„Dėl ko aš esu vertinamas šioje sistemoje? Manau, dėl galimybės testuoti ir atlikti greitą sutrikimo priežasties nustatymą. Kodėl įvyko disbalansas, sutrikimas, skausmas. Tada galima greitai parinkti ir gydymo metodus“, – savo stiprybes dėsto specialistas. Beje, greita pagalba ne visada susijusi su malonumu. Todėl, juokauja pašnekovas, kartais suteikdamas pagalbą jis ne tik prarikdo sportininkus, bet ir turi saugotis, kad negautų atgal.

„Sprendimai, paremti nervų sistemos ir receptorių reakcijomis, gali būti intensyvūs arba skausmingi. Lėtas švelnus masažas labai malonus, bet grubus sportinis refleksinės zonos veikimas, trunkantis 10 sekundžių, tikrai ne palaima ir atsipalaidavimas. Bet svarbiausia, kad po to sportininkas grįžta ir kitiems rekomenduoja“, – pasakoja J.Vaščenkovas.

Pirmiausia – žmogus

„Žmogus yra žmogus ir pirmiausia į jį reikia žiūrėti individualiai – nepriklausomai nuo jo lyties, meistriškumo ar sporto šakos“, – savo darbo principą išdėsto kineziterapeutas.

Dirbdamas su labai skirtingų sporto šakų atstovais jis pastebėjo, kad traumų, problemų pobūdis pagal sporto šaką šiek tiek skiriasi, pavyzdžiui, dziudo imtynininkų Achilo kulnas – nugara, irkluotojų – pečių juosta, bet darbo maniera, vertinimas, metodų parinkimas, profilaktika nuo to nepriklauso.  

J.Vaščenkovo darbo sritis – taikomoji kineziologija. „Raumens veikla ir jo tonusas priklausomi nuo tarpusavio raumenų sąveikos, taip pat raumens funkcija priklauso nuo neurologinės sistemos, inervacijos, medžiagų apykaitos, hormoninės sistemos veiklos, netgi nuo patiriamų emocijų, kūno pozos ir pan. Yra daug tarpusavių ryšių organizme, kurių samplaika lemia raumenų tonusą, – paprasčiau paaiškina kineziterapeutas iliustruodamas pavyzdžiais. – Patys paprasčiausi dalykai, kai vienas spazmuotas raumuo gali slopinti kitą raumenį. Sudėtingesnis dalykas, kai kokia nors nugaros trauma gali mažinti raumenų tonusą. Dar sudėtingesni dalykai – miegas, mityba, psichologinės būsenos.“

Beje, jau metai, kai prie kineziterapeuto diplomo J.Vaščenkovas pridėjo ir psichologo. Kodėl? Emocinę pagalbą reikia suteikti dažnai, nes visas komplektas specialistų, tarp jų ir psichologas, su sportininkais važiuoja tik į svarbiausius renginius, tokius kaip olimpinės žaidynės. „Didžiąją laiko dalį mes dirbame su komanda po vieną, todėl dažnai tenka būti vienam visame. Tad požiūrio plėtra ir kompetencijų didinimas srityse, kurios veikia sportininko rezultatą, reikalingas“, – įsitikinęs jis.

Neįkyri uodegytė

 „Ar viskas gerai? Kuo galiu padėti?“ – tokiais klausimais stovykloje prasideda kineziterapeuto darbas su sportininku, kuris po dviejų dienų treniruočių vakare ateina pas jį.

J.Vaščenkovas ne vienam sportininkui padėjo iškovoti medalį. (Asmeninio albumo nuotr.)

„Didelio meistriškumo sportininkai gerai pažįsta savo kūną, žino, kokią pagalbą gali gauti, tad pirmiausia pasikalbame. Po to dažniausiai būna testavimas – vertiname situaciją objektyviai, kaip funkcionuoja raumenynas, kokia sąnarių amplitudė, ar nepakitę judesiai ir t.t. O tada eina metodo pasirinkimas – tai gali būti tiesiog masažas, jeigu sportininkas sveikas, bet gali būti ir specifiniai gydomieji metodai, padedantys atkurti raumenų tonusą, jų būklę“, – dėsto pašnekovas.

Gerai pažindami save, sportininkai žino, kaip geriausiai jiems susikaupti varžybų dieną ir pasirengti startui. Vienam prieš startą reikia kineziterapeuto pagalbos, kitas nori pabūti vienas. „Tu jam netrukdai, nes jis susikaupęs. Bet sportininkas turi žinoti, kad prireikus pagalbą visada turės – su visa vaistinėle, įranga visada būni šalia. Ir per apšilimą, ir prieš startą. Aš lydžiu iki pat starto linijos kaip uodegytė“, – prisipažįsta kineziterapeutas, kurio įsitikinimu, neįkyrus buvimas šalia sportininkui suteikia saugumo jausmo.

Išlydėjęs į startą J.Vaščenkovas lygiai taip pat sportininką pasitinka ir po jo, pasiruošęs reikiamu metu suteikti būtiniausią pagalbą. Varžybose darbo dieną pradėjęs šeštą valandą ryto, kineziterapeutas dažnai ją baigia tik po vidurnakčio.

Už komforto zonos

Įgyti optimalią sportinę formą – tai ilgas procesas, trunkantis visą sezoną. „Mano indėli, kad sportininkas būtų sveikas, jam nieko neskaudėtų, jis pasitikėtų savimi ir galėtų šimtu procentų atsiduoti savo veiklai. Mano indėlis artėjant varžyboms turi mažėti. Tai tarsi piramidė: pradžioje visko labai daug, o artėjant startui visa tai turi susitraukti į vieną tašką, vieną būseną, kad sportininkas būtų savyje ir garantuotas savimi“, – aiškina J.Vaščenkovas.

Deja, ne visada viskas vyksta pagal planą. Yra tekę ir gaisrų gesinti, ypač dirbant su jaunesniais ar jautresniais sportininkais. „Bet stengiamės atlikti profilaktiką ir įžvelgti sportininko savybes, galimas situacijas, viso sezono metu dirbti, kad gaisras lemiamu momentu neįvyktų, – įvykiams už akių stengiasi užbėgti kineziterapeutas, nes gaisras – tai darbo brokas: – Vadovaujuosi mūsų rinktinės vyr. gydytojo Daliaus Barkausko žodžiais, kad jeigu sportininkas į startą išeina su problema, tai jau yra mūsų darbo brokas. Ir ne tik gydytojo, kineziterapeuto, psichologo, bet ir paties sportininko, ir trenerio veiklos. Į startą sportininkas turi išeiti maksimalios būsenos.“

Jaunimas, turintis mažai patirties ir žiūrintis plačiomis ir vilties kupinomis akimis į aukštesnio lygio specialistus, dažniausiai, pasak Jurijaus, klauso nuoširdžiai. „Vyresniems sportininkams, turintiems nusistovėjusią darbotvarkę ir gyvenimo būdą, kuris ekonomiškas ir labiausiai taupantis jėgas, kiekvienas pokytis sunkesnis. Tad naujovę reikia integruoti ir ieškoti individualių priėjimų. Dažniausiai pavyksta“, – šypsosi J.Vaščenkovas, pabrėždamas, kad dirbant su sportininkais svarbu ne nurodinėti, o diskutuoti, kalbėtis.

Juk kineziterapeuto rekomendacijos dažnai reiškia išėjimą iš komforto zonos. „Sportininkas turi savo gyvenimo ritmą, treniruočių metodiką, veiklos pobūdį, kuris jį galbūt atvedė į tą probleminę situaciją. Norint ją pakeisti, duodi kažkokių patarimų, kurie gali būti nekomfortabilūs, – perspėja J.Vaščenkovas. – Pavyzdžiui, mitybos pokytis – nevalgyk pieno produktų arba sumažink saldumynų. Arba sudėtingesnis – kasdien po dviejų treniruočių dar reikia padaryti specialią mankštą. Jau ir taip baterijos išsekusios, o čia dar reikia rasti papildomų resursų!“