Lietuvos breiko talentas seka olimpinės čempionės pavyzdžiu

Teksto autorius: Julius Bliūdžius („Olimpinė Panorama“)

2021 m. gruodžio 27 d.

D.Banevič skina titulus ir Lietuvoje, ir svetur (Joriu Jauniškio nuotr.)

Triumfas „Breakstoc 2021“ varžybose Lenkijoje, „The Legits Blast“ serijos „Outbreak Europe“ turnyre Slovakijoje, „JBl Unbreakable World Champs“ varžybose Belgijoje. Keturiolikmetė vilnietė Dominika Banevič į breiko šokėjų elitą įsiveržė su trenksmu. Apie retą talentą iš Lietuvos kalbama vis garsiau ir daugiau. O dabar ir kitame – olimpinių perspektyvų kontekste.

Kaip olimpinė sporto šaka breikas debiutuos 2024 m. Paryžiaus žaidynėse. Bgirl Nicka – tokiu vardu Lietuvos čempionė atpažįstama breiko bendruomenėje – tai mato kaip tikslą ir galimybę.

Dėl to, kad Lietuva turi naują olimpinę viltį, kaltas „Youtube“ algoritmas. Dominikai buvo penkeri, kai žiūrėdama internetinius filmukus atsitiktinai atrado šį šokį. Pasibaigus vienam filmukui „Youtube“ automatiškai permetė į vaizdo įrašą, kuriame buvo šokamas breikas. Tiek ir tereikėjo. Mergaitės akys akimirksniu užsidegė.

„Nuo tada filmukų nebenorėjo žiūrėti, domino tik šokiai“, – prisimena Alina Banevič, Dominikos mama, į pirmąją treniruotę dukrą palydėjusi, kai šiai buvo aštuoneri.

„Kai atėjau į pirmą treniruotę – tarsi kažkas atsitiko. Iškart supratau, kad tai mano kelias. Pasinėriau ir jau po metų viskas buvo labai rimta – tapo aišku, kad gyvensiu breiku“, – teigia Dominika.

Jos mama Alina prisimena: „Iš pradžių reagavau skeptiškai. Mergaitė šoks breiką? Bet matydama, kad noras nepraeina, ėmiau ieškoti trenerio.“

Jevgenijus Kirjanovas tapo ne tik pirmuoju treneriu, bet ir dideliu autoritetu, stipriai motyvavusiu Dominiką treniruotis. Bendras darbas nutrūko po trejų metų, pasikeitus aplinkybėms asmeniniame trenerio gyvenime.

„Ji liko viena, bet užsidegimas ir noras tik dar labiau padidėjo. Sakydavo: aš dar daugiau treniruosiuosi. Pradėjo treniruotis kiekvieną dieną, nes su treneriu būdavo tik kelios treniruotės per savaitę“, – pasakoja A.Banevič.

Merginos mama šypteli, kad ji pati į dukros šokius įsitraukusi 24 valandas per parą: „Esu ne tik mama, bet ir stilistė, psichologė, operatorė. Net negaliu visų funkcijų išvardyti.“

Prieš kelerius metus ji metė vadybininkės darbą, kad suspėtų su kylančia dukters karjera ir galėtų visokeriopai jai pagelbėti. „Turėjau išeiti, nes Dominikai ir šokiams reikėjo skirti vis daugiau laiko. Tapo sunku suspėti nuvežti į visas treniruotes, varžybas. Buvau reikalingesnė dukrai“, – paaiškina A.Banevič.

Juolab kad toliau kelią skintis teko be J.Kirjanovo pagalbos. „Jai sunku buvo priimti kažką kita, priprato prie trenerio. J.Kirjanovas jai buvo didelis autoritetas. Todėl nusprendžiau, kad vaiko nereikia traumuoti ir vieno trenerio nesamdyti. Pagrindus ji jau turėjo, Jevgenijus viską buvo sustatęs, o ir kito tokio stipraus trenerio nebuvo. Nusprendėme mokyti iš viso pasaulio trenerių“, – motyvus dėsto šokėjos mama.

Alina sako sukūrusi treniruočių sistemą, kuri per nuolatinius seminarus ir treniruočių stovyklas leidžia iš geriausių pasaulio trenerių pasiimti po truputį. „Pasiimame tai, kas mums reikalinga. Mokomės ne pas vieną trenerį, o pas daugybę. Dirbdamas su vienu treneriu tiesiog tampi to trenerio kopija, o kai imi iš vieno, iš antro, iš penkto – tampi unikalus šokėjas“, – sako A.Banevič.

„Rytais keliuosi šeštą, apie trečią valandą grįžtu iš mokyklos, pavalgau ir bėgu į salę, kurioje praleidžiu maždaug šešias valandas“, – sako Dominyka, vienu sakiniu daugmaž nupiešdama savo kasdienę rutiną. Kasdienę. Treniruojasi ji be išeiginių, tik savaitgaliais dar keliomis valandomis ilgiau.

Skuba namo iš mokyklos, skuba į treniruotę, kad kuo greičiau, kad kuo mažiau laiko sugaištų. „Būna, žiauriai pavargsta, bet niekada nepasakys, kad pavargo, nors iš šono matau. Negaliu pasakyti „gal praleisk šiandien“ – jai per sunku nesitreniruoti. Kai išgirstu, kokia jūsų dukra talentinga, atsakau, kad tai ne talentas, o sunkus darbas. Taip, ji turi gabumų muzikai, bet tik per stiprų darbą pasiekė tai, ką turi“, – pabrėžia merginos mama.

Dominika su mama (Asmeninio albumo nuotr.)

Dominika su mama (Asmeninio albumo nuotr.)

Kol kas sunkiausia derinti mokyklą ir treniruotes. Nors dėl mokslų rūpesčių nekyla, krūvis jaunai sportininkei tenka milžiniškas. „Ji protinga mergina, gerai mokosi, neišgyvena dėl rezultatų mokykloje. Žinau, kad turi tikslą, svajonių, kurių siekia, todėl išlaikys koncentraciją. Labiausiai man neramu dėl sveikatos. Rūpinuosi sveika mityba, padedu, kuo galiu, bet krūvis sekina. Nepasakysi mokykloje, kad mums mažiau užduokite. Didelį nerimą kelia galimo išsekimo grėsmė“, – nuogąstauja A.Banevič.

Kaip ir visiems sportininkams, koją kiša pandemija, dėl kurios tenka atšaukti turnyrus, stovyklas. Kita laikina kliūtis, trukdanti kaupti reitingo taškus, – amžius. Ne visuose turnyruose Dominikai leidžiama dalyvauti. Pavyzdžiui, dėl to, kad neturi šešiolikos metų, šiemet negalėjo dalyvauti Pasaulio sportinių šokių federacijos (WDSF) Europos čempionate, nors tokią teisę įgijo laimėdama Lietuvos čempionatą.

„Būtinas užsispyrimas ir klausa. Jei negirdėsi muzikos, neturėsi jos pojūčio – nebūsi geras. Ir, žinoma, turi būti stiprus fiziškai, – paklausta, kokios savybės svarbiausios šio sporto atstovams, atsako A.Banevič. – O fiziškai Dominika nebuvo stipri, buvo smulkutė. Viską pasiekė savo užsispyrimu. Pavyzdžiui, iš pradžių negalėjo atsistoti ant rankų. Pabandė – neišėjo. Ramindavau ją, kad ne viskas iš karto. Bet ji dirbo – kiekvieną mielą rytą prieš eidama į mokyklą atsistodavo prie sienos ant rankų ir pastovėdavo. Šiame sporte būtinas užsispyrimas, kad visko nemestum, nes dažnai būna, kad kažkas nepavyksta.“

Kol breikas neatsidūrė olimpinėje programoje, elitinės „Red Bull BC One“ varžybos buvo didžiausia jaunos sportininkės siekiamybė. „Turiu būti ten. Vieną dieną jas laimėsiu“, – kartodavo Dominika. Bet dabar yra ir nauja kryptis – olimpinė. Ir čia vėl – jokių kompromisų sportinėms ambicijoms.

Apie savo tikslus ji kalba be išvedžiojimų ir abejonių. Kaip galbūt būdinga Z kartos atstovams, tik dar stipriau. „Aš tai padarysiu“, – pasakė vos breikui tapus olimpine sporto šaka. „Ir padarys,| – neabejoja jos mama. – Toks charakteris: jei pasako, tikrai padarys. Jau žinau tai. Tokio charakterio galima tik pavydėti.“

Net neverta kalbėti, kad Dominiką tenkintų tiesiog patekimas į olimpines žaidynes. Ne. Būtinas ir rezultatas. „Ji nebijo pralaimėti, bet turi pralaimėti tik labai stipriam konkurentui. Jai rezultatas žiauriai svarbus. Svajonės patekti į žaidynes jai nepakanka – turi būti ir rezultatas. O rezultatas olimpiadoje yra medalis. Ji visuomet sako: „Aš pasistengsiu“. O nueina ir laimi. Taip pat ir su olimpinėmis žaidynėmis“, – tikina A.Banevič.

„Noriu būti viršūnėje. Ne tik patekti į olimpines žaidynes, bet ir būti tarp geriausių. Patekti – tikrai pateksiu, nes daug dirbsiu ir stengsiuosi, bet noriu užimti ir aukštą vietą“, – antrina šokėja.

Nicka sako, kad žinia, jog breikas įtrauktas į olimpinę programą, ypač nudžiugino, nes šokėjams tai atveria naujus horizontus. „Tai naujos ir labai geros galimybės. Breiko čempionatus žiūri tik patys šokėjai ir tuo besidomintys žmonės, o čia tave stebės visas pasaulis. Tai daug didesnė scena ir žymiai platesnė auditorija, – sako Dominika ir priduria, kad tai žada ir dar nepatirtų iššūkių. – Olimpinėse žaidynėse, be abejo, bus griežtesnės taisyklės nei pasaulio čempionatuose ar įvairiuose turnyruose. Vien dopingo kontrolė prideda skirtumo.“

Labiau domėtis olimpinėmis žaidynėmis Dominika sako pradėjusi tik praėjusiais metais: „Pasinėriau giliau į olimpinių žaidynių pasaulį, pradėjau domėtis kitais sportininkais, ne tik šokėjais. Domėtis, kaip jie nuėjo iki savo tikslų.“

Tikra įkvėpėja Dominika vadina plaukikę Rūtą Meilutytę: „Labiausiai mane įkvepia vyresnės kartos breiko šokėjai, kurie pradėjo šią kultūrą ir kurių žinių bagažas yra milžiniškas. Tačiau labai inspiruoja ir R.Meilutytės, kuri olimpinį auksą laimėjo būdama penkiolikos, pavyzdys. Juk mano tikslai panašūs.“

Nicka sako peržiūrėjusi krūvą vaizdo įrašų su Rūtos interviu, perskaičiusi daugybę straipsnių.

„Man įdomu, kaip ji būdama labai jauno amžiaus tiek pasiekė. Mane tai įkvepia. Bet svarbiausia būti užsispyrusiam ir neklausyti, ką sako kiti. Dažniausiai žmonės nežiūri į mano sportą rimtai. Sako, kad čia neįmanoma padaryti karjeros. Man svarbiausia neklausyti, eiti savo keliu ir siekti savo tikslo. Kol breikas nebuvo įtrauktas į olimpines žaidynes, žmonės į jį nežiūrėjo kaip į sportą. Žiūrėjo kaip į gatvės pramogą. Bet dabar požiūris keičiasi – tai sportas, lygiai toks pats kaip krepšinis“,  – patikina Dominika.

„Aš žinau, kad ji yra pasaulinio kalibro talentas. Nereikia manyti, kad giriuosi arba taip kalbu tik todėl, kad esu jos mama. Mes su daug kuo bendraujame, daug matome kitų šokėjų. Kiekvienas pasakys, kad ji jau yra pasaulinio lygio. Reitinge iš 80 vietos šoko į penkioliktą – kiti dešimt metų sportuoja ir negali taip pakilti. Ji tikrai gali daugiau nei kiti, nors konkurencija didelė. Aš neabejoju, kad ji savo tikslus pasieks ir bus geriausia. Pamatysite“, – sako A.Banevič.

Alina neabejoja, kad olimpinės sporto šakos statusas pažadins breiką Lietuvoje. Netgi, sako, pažadins visą pasaulį, ypač artėjant žaidynėms bus didelis sujudimas. O tam, kad Lietuvos breikas sparčiau judėtų į priekį, šokėjos mama turi vieną patarimą: „Neužtenka savo sultyse virti. Turime žaisti pasaulinėje aikštelėje. Tik taip tobulėsime.“

 

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS