Olimpinės žaidynės suburia. Tai viena iš vertybių, žaidynes paverčiančių tokiu ypatingu renginiu. Tarsi kalėdiniai pietūs, į kuriuos susirenka visa šeima. Bet jei vieną dieną ši tradicija nutrūktų? Jei olimpinės žaidynės vyktų skirtingose šalyse ar net skirtinguose žemynuose?
Be vieno bendro stalo. Be visų delegacijų parado, per dešimtmečius tapusio svarbiausiu atidarymo ceremonijos akcentu, ir be vienintelio savo aurą turinčio olimpinio kaimelio, kurio misija – suburti visus sportininkus. Gal jau atėjo metas skaidyti olimpines žaidynes ir varžybų organizavimą patikėti skirtingoms šalims?
Nauja kandidatavimo tvarka
Ir ne tik dėl grėsmių, kurių pasėjo COVID-19. Olimpinių žaidynių mastas tapo toks didelis, kad tik nedaugelis miestų ir valstybių yra pajėgūs ar drąsūs pakelti būsimą finansinę bei organizacinę naštą. Kaip sakė Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Thomas Bachas, netrukus olimpinių žaidynių miestą šeimininką gali tekti rinkti vos iš vieno kandidato. Šie nuogąstavimai paaiškina, kodėl pernai TOK patvirtino naują kandidatavimo tvarką, suteikdamas galimybę bendrą paraišką teikti skirtingiems miestams ir net šalims.
Anot T. Bacho, toks pokytis buvo būtinas, mat artėjome prie situacijos, kai kandidatuoti pajėgs tik vienas kitas miestas. „Tai olimpinių žaidynių evoliucija, kurią turime tęsti neatsilikdami nuo šiuolaikinio pasaulio tempo, – po įtvirtintų pakeitimų sakė T. Bachas. – Lankstumas yra būtinas, norint užtikrinti gerąjį valdymą ir siekiant rengti kuo tvaresnes žaidynes. Mes tai padarysime išlaikydami žaidynių magiją, fundamentalius principus ir įsipareigojimą, kad sportininkai visada bus centre, kad ir ką mes darytume.“
Tiesa, TOK vadovas leido suprasti, kad pokyčiai kol kas greičiau formalūs. „Tai nėra drąsinimas išplėsti žaidynes kaip įmanoma labiau. Tai nekeičia mūsų vizijos turėti vieną olimpinį kaimelį“, – paaiškino T. Bachas.
Vis dėlto „olimpinių žaidynių šeimininkas“ apibrėžtas taip, kad tai nebūtinai reikštų vieną miestą ar vieną šalį. 2026 m. žiemos žaidynės bus pirmosios, kurias oficialiai rengs du miestai šeimininkai – Milanas ir Kortina d‘Ampecas, vos 6 tūkst. gyventojų turintis Italijos miestelis. Įdomu tai, kad italai nukonkuravo bendrą švedų ir latvių paraišką. Stokholmas ir Orė pasitelkė bobslėjaus ir ledo rogučių trasomis garsų Siguldos miestą, bet šiai jungtinei kandidatūrai palaikymo pritrūko. Bet galbūt tai pokyčių pradžia?
„Sunku pasakyti, kiek daug kalbama apie tai, kad žaidynes galėtų organizuoti kelios šalys, bet tokie svarstymai nebūtų didelė naujiena“, – sako Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, primindama 2015 m. Europos žiemos olimpinį festivalį, vykusį Lichtenšteine ir Austrijoje.
Ir per olimpines žaidynes kai kurios varžybos būna rengiamos gerokai nutolusiose bazėse. Pavyzdžiui, per Maskvos olimpiadą buriuotojai varžėsi Estijoje, o 1956 m., kai žaidynės vyko Melburne, Australijoje, olimpinės jojimo varžybos buvo surengtos Stokholme, Švedijoje.
D. Gudzinevičiūtė pripažįsta, kad žaidynių skaidymas iškreipia olimpinį principą visus suburti. Pasak LTOK vadovės, švedų ir latvių paraiška kliuvo dėl atstumų ir neįtikinusių argumentų, kad logistika nekels nepatogumų nei dalyviams, nei žiūrovams. „Susisiekimas būtų buvęs sudėtingas“, – paaiškina D. Gudzinevičiūtė ir primena, kad olimpinių žaidynių siekis – sukurti bendrumo jausmą, o ne priešingai.
„Kategoriško idėjos skaidyti žaidynes atmetimo nėra, bet ir aiškaus sprendimo, kad eisime tuo keliu, taip pat nėra, – sako D. Gudzinevičiūtė. – Galbūt daug kas pasikeistų, jai kažkas pateiktų tokį pasiūlymą, kur viskas būtų pagrįsta, suskaičiuota, bet kai buvo svarstomas Stokholmo ir Siguldos variantas 2026 m. žiemos žaidynėms, abejonių buvo.“
Daina Gudzinevičiūtė ir Thomas Bachas
Krepšinio čempionatai pasiteisino?
„Krepšinis ir futbolas senokai nuėjo tuo keliu, kai ne viena šalis organizuoja renginį. Toks modelis gal net didesnės ekonominės naudos duoda, nei jį rengiant vienam organizatoriui. Šalys pasidalija organizacinį mokestį, nes, ne paslaptis, kiekvienas tarptautinis renginys jį priimančiai šaliai daug pinigų kainuoja“, – sako Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinis direktorius Mindaugas Špokas.
Jo įsitikinimu, išskaidymas pakėlė čempionatų kokybę. „Ne tik finansinė našta sumažėja, bet ir kokybė pagerėja, kai organizuoji tik tam tikrą dalį. Kai krepšinio čempionatai buvo išskaidyti, ko gero, visi pamatė kokybinį šuolį. Bet olimpinis principas yra visai kitoks. Pavyzdžiui, TOK nesiekia sportininkų apgyvendinti aukščiausio lygio viešbučiuose, o suburia visus į olimpinį kaimelį. Sunku įsivaizduoti, kad TOK šios tradicijos atsisakytų.
Atskiros sporto šakos pokyčiams ryžosi supratusios, kad svarbiausia – kokybės ir ekonomiškumo sintezė. Žiūrovai ateina pažiūrėti ne į organizatorius, o į žaidėjus, todėl dėmesys jiems – svarbiausias. Olimpinės žaidynės yra kitokių principų, tradicijų, vertybių renginys, ir TOK tai saugo“, – sako M. Špokas.
Olimpinė dvasia atspari
Į olimpinę šeimą prašosi daug sporto šakų, bet Olimpinė chartija numato ribas, kad renginys neišsiplėstų iki tokio masto, jog niekas nepajėgtų jo suvaldyti. Riba pasiekta, tad jei prisibeldžia nauja sporto šaka, kažkas iš senbuvių užleidžia vietą. Skaidant geografiškai, formaliai žaidynės galėtų dar plėstis ir į programą sutalpinti dar daugiau sporto šakų ar rungčių.
Galbūt net idėja, kad visas pasaulis rengia olimpines žaidynes, kažkada bus padėta ant stalo.
Paplūdimio tinklinis Rio de Žaneiro paplūdimiuose, plaukimas dėl šios sporto šakos pamišusioje Australijoje, fechtavimas – Italijoje, iš kurios kilę daug šios sporto šakos medalininkų, futbolas – Pietų Afrikoje, kuriai surengtas pasaulio čempionatas tapo tikru pasididžiavimu, maratonas – Nairobyje, o krepšinio turnyrai, įskaitant 3×3 formatą, – Lietuvoje?
Be abejo, tai būtų visai kitokios olimpinės žaidynės. Su tam tikrais vertybiniais praradimais TOK, kuriam olimpinės žaidynės yra it brangakmenis, vainikuojantis ketverių metų olimpinį ciklą.
Gali atrodyti, kad toks formatas pažeistų olimpinę dvasią suburti visus sportininkus į vieną šventę, bet gal būtų priešingai – tik skatintų didesnį lygybės jausmą. Žaidynės taptų prieinamos žmonėms, kurie niekada neturėjo galimybės belstis per pusę pasaulio, kad atsidurtų didžiausioje sporto šventėje.
30 iš 54 olimpinių žaidynių (56 proc.) buvo surengtos Europoje. Per 120 šiuolaikinių žaidynių metų Rio de Žaneiras tapo pirmuoju Pietų Amerikos miestu, priėmusiu olimpiados dalyvius. Afrika niekada to nedarė. Jei būtų šansų mažesnėms šalims organizuoti olimpines varžybas, žaidynės išties taptų globaliu renginiu. Olimpinė dvasia priartėtų prie žmonių, kurie neturėjo galimybės gyvai stebėti geriausių atletų pasirodymų.
Bet, žinoma, klausimas: ar tai vis dar būtų ta pati olimpinė dvasia?
Žalgirio arena Kaune
Prioritetas – tvarios žaidynės
Dar vienas svarbus aspektas, kurio didžiųjų renginių organizatoriai šiandien tiesiog negali nepaisyti, – tvarumas. Tai yra siekiamybė, kad ir kokio formato žaidynės būtų. Bet galima įtarti, kad kooperuotas organizavimas skatintų mažesnį švaistymą.
Ekonomisto Andrew Zimbalisto, knygos „Circus Maximus“, kurioje kalbama apie ekonominę olimpinių žaidynių naštą ir naudą miestams organizatoriams, autoriaus tikinimu, per visą istoriją tik du miestai – Los Andželas ir Barselona – olimpines žaidynes išnaudojo miesto labui („made hosting the Olympics work for city“), nes beveik išvengė naujų sporto objektų statybų ir užpildė turėtas bazes.
Daugeliu kitų atvejų žaidynių šeimininkai pirmiausia užsikrauna finansinę naštą trūkstamai infrastruktūrai įrengti ir galiausiai susiduria su rimtais bazių užimtumo ir išlaikymo iššūkiais renginiui pasibaigus. Būtent šis veiksnys – kiek naujos infrastruktūros reikia – ir lemia ekonominę žaidynių naudą. Bet išlaikyti trijų dešimčių sporto šakų aukščiausio lygio bazes nėra taip paprasta.
Pavyzdžiui, Pekinas. „Paukščio lizdo“, 90 tūkst. vietų stadiono, pastatyto Pekino žaidynėms, išlaikymas kasmet atsieina 9,6 mln. eurų. „Vandens kube“ – baseine, kuriame Michaelas Phelpsas pagerino septynis pasaulio rekordus, – įsikūrė vandens pramogų parkas, bet jis vis tiek reikalauja 1,3 mln. eurų kasmet.
„TOK daug kalba apie sporto tvarumą. Apie tai, kad nebūtų tų milžiniškų statinių, paliekamų likimo valiai. Kad nebūtų daug kainuojančios pompastikos, kuri neatsiperka ir varo į finansinę duobę“, – sako D. Gudzinevičiūtė ir priduria, kad verčiau palaikytų siekius rengti kuo tvaresnes žaidynes, nei jas skaidyti.
„Gražusis Pekino stadionas merdi. Atėnuose naujai pastatyta šaudykla taip ir numirė. Bet Londono žaidynės jau nebuvo tokios nuostolingos, nes ten nestatė milžiniškų statinių. Šaudyklą pastatė miesto centre kaip laikiną, taip įrengė ir daugiau bazių. Baigėsi, viską surinko, iššlavė – ir vėl liko parkas. Einama link to, kad nebūtų beprasmių statybų“, – paaiškina LTOK vadovė.
Prestižas svarbiau nei ekonominė nauda?
Tiesą sakant, vien kandidatavimas atsieina brangiai. Pavyzdžiui, Tokijas tam, kad parengtų paraišką ir laimėtų teisę rengti 2020 m. žaidynes, turėjo surinkti 66 mln. eurų biudžetą. Rio de Žaneirui sėkmingas kandidatavimas atsiėjo 79 mln., Londonui – 48 mln. eurų. Vengrai Budapešto paraiškai pateikti išleido 57 mln. eurų, bet teisės rengti 2024 m. žaidynes negavo. Italija nesėkmingam Romos mėginimui pas save prisikviesti 2020 m. olimpiadą išleido 53 mln. eurų, dar 24 mln. paleido vėjais rengdami paraišką 2024-ųjų žaidynėms. Čikagai kandidatavimas atsiėjo 62 mln. eurų, bet ji nusileido Rio.
Svarstant kandidatūras itin atsižvelgiama į vietos gyventojų palaikymą – tai vienas svarbiausių kriterijų. TOK jau po pradinio etapo atmeta bet kokią paraišką, neturinčią pakankamo palaikymo. Miestai ne visuomet tą užnugarį turi – gyventojų nepasitenkinimą gali kelti milžiniškos išlaidos ar tiesiog įprasto gyvenimo sutrikdymas, kaip nutiko Bostonui.
Jei žaidynės būtų skaidomos, organizatoriai pasidalytų išlaidas ir išvengtų didžiulio nuostolio. Kaip kad Vankuveris, kuris patyrė 1 mlrd. JAV dolerių nuostolių, surengęs 2010 m. žiemos žaidynes. Arba Atėnai, kuriems 2004 m. žaidynės pridarė 13 mlrd. eurų nuostolių ir tai įstūmė šalį į visišką ekonominę krizę. Pekino olimpinės žaidynės Kinijai kainavo 35 mlrd. eurų, o uždirbo, skaičiuojama, tik 148 mln. eurų.
Rio irklavimo kanalas
Atviresnės durys mažesnėms šalims?
„Kol bus turtingų šalių, arba, tiksliau, valstybių, turinčių perdėtai ambicingų vadovų, konkuruojančių dėl teisės organizuoti žaidynes, tol olimpinės žaidynės išliks dabartinio modelio. Kai kurioms šalims žaidynių organizavimas tėra galios demonstravimas“, – sako M. Špokas.
D. Gudzinevičiūtė nelinkusi sutikti, kad dėl teisės rengti žaidynes varžosi tik didžiosios valstybės ar kad ši tendencija tik stiprės. Pavyzdžiui, organizuoti 2024 m. olimpiadą pretendavo ir Vengrija, kuri, pasak LTOK prezidentės, be reikalo nurašoma kaip maža šalis.
„Pagal gyventojų skaičių šalis nėra didelė, bet žvelgiant į infrastruktūrą ir sporto lygmenį ji ganėtinai aukštai. Jei bus laikomasi tendencijos trūkstamas bazes įrengti laikinam naudojimui, vengrai, net ir turėdami dabartinį sporto infrastruktūros lygį, puikiausiai galėtų surengti žaidynes, kurios atsipirktų“, – mano D. Gudzinevičiūtė.
O Lietuva? Latvija pretendavo į olimpines žaidynes, turėdama žiemos sporto infrastruktūrą. Ar Lietuva galėtų pretenduoti į dalį žaidynių, pavyzdžiui, krepšinio turnyrą, jei idėja žaidynes skaidyti įsibėgėtų?
„Įdirbį ir krepšinio infrastruktūrą turime, bet FIBA turnyrų kokybinis lygis taip pakilo, kad šiandien tik Vilniaus viešbučiai, ko gero, atitiktų tuos reikalavimus. Kaunas penkių žvaigždučių viešbučių neturi. Tiesa, olimpiečiai žaidynėse tokiomis sąlygomis ir negyvena“, – sako M. Špokas ir bando pasverti, pagal kieno kriterijus – FIBA ar TOK – tokį turnyrą reikėtų organizuoti.
„Mano atsakymas labai pesimistiškas: ne. Neturime nei bazių, nei organizacinių resursų. Iš tikrųjų pastaraisiais metais sporto padėtis Lietuvoje negerėjo. Gaila, kad tokia padėtis susiklostė ir dėl valstybės, tiksliau, valdininkų požiūrio bei veiksmų. Šiandien net Europos jaunimo olimpinio festivalio, kurį organizavo gruzinai, bosniai, negalime surengti“, – sako D. Gudzinevičiūtė.
Žaidynės neišnyks
COVID-19 pakeitė pasaulį, priversdamas užsidaryti, atsisakyti ir susimąstyti. Ir vis dar palikdamas nežinomybę dėl ateities. Tokijo olimpinės žaidynės atidėtos, bet kas toliau? Ar renginys, į kurį susirenka 10 tūkst. dalyvių ir šimtai tūkstančių žiūrovų, po pamokų, išmoktų per pandemiją, nereikalaus esminių pokyčių?
„Ar prieš pusę metų galėjome įsivaizduoti, kad olimpinės žaidynės bus nukeltos? Negalėjome. Kol liga nesuvaldyta, sunku spėlioti, – sako D. Gudzinevičiūtė. – Gal ramiai gyvensim, o gal apribojimai išliks. Viena žinau – sportas neišnyks nuo Žemės paviršiaus. Neįsivaizduoju ir pasaulio be olimpinių žaidynių. Jos tikrai įvyks. Kaip atrodys – tai kiti klausimai, į kuriuos kol kas neturime atsakymų.
Olimpinės žaidynės nuolat kinta – pradedant saugumu, susisiekimu, aptarnavimo technologijos ir baigiant sporto rungtimis. Niekas vietoje nestovi. Bet ar jos turėtų būti iš esmės kitokios? Nemanau. Nemanau, kad olimpinės žaidynės artimiausiu metu galėtų kardinaliai keistis“, – sako LTOK prezidentė.