lt
en
KONTAKTAI

Kai visos durys užsitrenkė, D. Kilty pati sau atsivėrė naujas: „Tai motyvuoja nesustoti“

Nuotraukos autorius: teksto – Jaunius Sarapas, nuotraukos – Alfredas Pliadis

Prieš pradėdama pokalbį su LTOK.lt Dovilė Dzindzaletaitė-Kilty išleido vyrą Richardą į treniruotę, o trejų metų sūnui Richardui Jaunesniajam suruošė vonią ir davė žaislų. „Kad ramiau būtų“, – juokėsi 26-erių metų Lietuvos trišuolininkė. Didžiojoje Britanijoje gyvenančiai lengvaatletei karantino metu atsirado daugiau laiko praleisti su savo atžala, tačiau viso pasaulio sportą sustabdęs koronavirusas pernelyg jos treniruočių režimo nesujaukė. Priešingai – Dovilė šioje sudėtingoje situacijoje įžvelgė ir pozityvių dalykų.

Treniruočių procesą Šiaurės Anglijoje, netoli Niukaslo esančiame Stoktono miestelyje, gyvenančiai sportininkei palengvina tai, kad vyro šeima turi asmeninį sporto klubą, tad pasikeisdami jie prakaitą treniruoklių salėje gali lieti kasdien.

„Kadangi aš didžiausią treniruočių laiką praleidžiu sporto salėje, tai aš tikrai dėl karantino nenukentėjau. Galbūt netgi viskas išėjo į naudą, nes galiu daryti pratimus, į kuriuos neatkreipdavau dėmesio ar man juos būdavo nuobodu daryti. Pažiūrėsim, ar grįžus į sektorių pasijaus šis įdirbis“, – pasakojo mergina.

Bet sugrįžti į sektorių bent kol kas nenusimato dar ilgai – Tokijo olimpinės žaidynės nukeltos į 2021 metus, Europos čempionatas atšauktas, o ir Lietuvos pirmenybių likimas dar nėra aiškus.

Ypatingai D. Kilty apmaudu dėl olimpinių žaidynių, kuriose jai vis dar nėra tekę dalyvauti, nors šalia savo svajonės ji – jau net trečią sykį. 2012-aisiais olimpinį normatyvą trišuolininkė įvykdė pavėluotai, 2016 metais turėjo kelialapį į Rio de Žaneirą, tačiau debiutą žaidynėse pakeitė debiutas naujame amplua – prabėgus beveik mėnesiui po olimpiados uždarymo ceremonijos ji tapo mama, o šiemet jos galimybės vykti į Japonijos sostinę buvo vertinamos net 99,99%.

„Tiek pralaukiau, tai dar palauksiu“, – kalbėdama apie dėl pandemijos nukeltas olimpines žaidynes optimizmo nestokojo lietuvė.

Dovilė Kilty ir Diana Zagainova (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Dovilė Kilty ir Diana Zagainova (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Ilgai siekta svajonė vėl kiek nutolo, todėl, kad laukimas neprailgtų ir netektų kovoti su motyvacijos stoka, pakeliui link Tokijo D. Kilty sau išsikėlė du naujus tikslus – įvykdyti olimpinį normatyvą (14,32 m) ir būti 100% tikrai dėl savo vietos rinktinėje bei pagerinti Lietuvos rekordą.

Ne vienerius metus ji buvo šio rekordo savininkė, o 2019 metais net tris kartus gerino savo geriausią asmeninį rezultatą, kuris dabar siekia 14,28 m. Visgi nuo praėjusių metų birželio 30-osios šalies rekordas priklauso Dianai Zagainovai, tarptautinėse varžybose Šveicarijoje nušokusiai 14,43 m.

„Viskas priklauso nuo žmogaus: kokius tikslus išsikelsi, tokių ir sieksi. O aš sau išsikėliau tikslą pasiekti Lietuvos rekordą ir tai mane motyvuoja nesustoti sportuoti“, – asmeninį motyvacijos šaltinį šiuo sunkiu laikotarpiu atskleidė Dovilė.

Išsamaus interviu metu ji LTOK.lt papasakojo apie karantino sąlygas Didžiojoje Britanijoje ir savo veiklą jo metu, pasidalino patirtimi apie sugrįžimą į pasaulio elitą po motinystės atostogų ir olimpinės svajonės medžioklę bei išskyrė Lietuvos trišuolio sektoriuje atsiradusios konkurencijos privalumus.

– Kaip atrodo karantinas Didžiojoje Britanijoje ir kaip jis pakeitė tavo kasdienį sportinį režimą?

– Karantinas Didžiojoje Britanijoje nuo Lietuvos labiausiai skiriasi tuo, kad pas mus nepamatysi nė vieno žmogaus su kauke. Lietuvoje už jų nenešiojimą skiriamos baudos, o pas mus, jeigu su ja pamatysi bent vieną iš šimto, tai bus vau. O visa kita – panašiai: laikomės atstumo, universitetai ir mokyklos uždarytos, tik maisto parduotuvės veikia.

Man labai pasisekė, kad vyro šeima turi savo sporto klubą, tai mes su Richardu jame treniruojamės. Bet ir į jį einame po vieną, atskirai. Treniruotės su svoriais tikrai nenukenčia. Galbūt netgi ir daugiau dirbu nei anksčiau (šypteli). O dėl lengvosios atletikos stadiono – neturime išimčių ir galimybių sportuoti. Tačiau yra daug atvirų žolės stadionų, kur nėra vartų, todėl einame ir ten pasitreniruoti.

Bet treniruotės, aišku, nukenčia, nes jau du mėnesius nemačiau savo trenerio. Trišuolis yra techninė rungtis, o darbas be trenerio – visai kitoks. Taip, gali nusiųsti vaizdo medžiagą, bet pastabos tada nebūna tokios naudingos. O kai treneris šalia, tai jis po kiekvieno bandymo tiksliai pasako savo komentarus.

– Bet kai nėra varžybų, tai natūraliai juk daugiau laiko praleidi treniruoklių salėje. Galbūt galima sakyti, kad tavo sportinis režimas per daug ir nenukentėjo per šį laikotarpį?

– Kadangi aš didžiausią treniruočių laiką praleidžiu sporto salėje, tai taip, aš tikrai dėl karantino nenukentėjau. Galbūt netgi viskas išėjo į naudą, nes galiu daryti pratimus, į kuriuos neatkreipdavau dėmesio ar man juos būdavo nuobodu daryti. Anksčiau dirbdavau tik ties pagrindinėmis raumenų grupėmis – trišuolis, sprintas, dideli svoriai. O dabar turiu laiko daryti smulkesnius pratimukus, tai iš tikro jaučiasi krūvis – raumenis skauda (juokiasi). Pažiūrėsim, ar grįžus į sektorių pasijaus šis įdirbis.

– Daugelis žmonių šiuo periodu imasi naujų veiklų ar atlieka nenudirbtus darbus. Ką tu įdomaus ar kitokio nuveikei karantino metu?

– Daugiau pradėjau užsiimti vaikiška veikla – knygutes paskaityti, piešti, kadangi mažasis negali eiti į darželį. Tai dabar visu 100% esu ir mama, ir žmona, ir sportininkė, ir namų tvarkytoja – viskas viename (juokiasi). Pagrindinis padidėjęs užsiėmimas – vaikiškas lavinimas, kam anksčiau būdavo mažiau laiko.

– Tai dabar pasikeisdami su vyru viską atliekate: vienas sportuoja, kitas vaiką prižiūri?

– Taip, mes dabar keitinėjamės: ryte aš einu sportuoti, vakare – Richardas. Arba atvirkščiai. Tai padeda išvengti ir per didelės rutinos namuose. Skaitėme, kad po karantino gresia didelis skyrybų skaičius, bet mums tai negresia. Viskuo pasidalijame: tris valandas aš sportuoju, tris – vyras. Tokiu grafiku viskas labai gerai susidėlioja. Kaip tik ką tik Richardas išvažiavo į treniruotę, o aš likau namuose.

Dovilė Kilty su šeima (Asmeninio archyvo nuotr.)

Dovilė Kilty su šeima (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kažkaip nesimato, kad sūnus į kadrą lįstų – nelipa ant galvos?

– Dabar jis vonioje – pripyliau vandens, daviau žaislų – galės žaisti (juokiasi). Dažniausiai neleidžiu, nes jis 10 kartų per dieną prašo į vonią eiti, vandeniu taškytis, žaisti. Tai dabar leidau, kad ramiau būtų (juokiasi).

– Tai aktyvus vaikas?

– Labai aktyvus! Pavyzdžiui, matau, kaip kiti sportininkai gali atsivesti savo vaikus į treniruotes, tai pas mus – neįmanoma. Absoliučiai neįmanoma, nes tuomet reikia paskui jį lakstyti, o treniruotės – nulis (juokiasi).

– Abu su vyru esate sportininkai, o ar matosi požymių, kad ir sūnus yra linkęs į sportą?

– Šimtu procentų. Aš jo net neįsivaizduoju ne kaip sportininko. Ir sportininko charakterį jis turi – jeigu pasakai, kad jis numeris du arba numeris trys, tai prasideda isterijos: aš numeris vienas, aš čempionas (juokiasi). Tai jau dabar matosi dominavimas, noras būti geriausiu, greičiausiu, stipriausiu. Tikrai neįsivaizduoju jo ne sporte. Nežinau, ar jis bus lengvaatletis, bet kad bus sportininkas – tai tikrai.

– Kita Lietuvos trišuolininkė Diana Zagainova turi du trenerius: vienas – Ispanijoje, kitas – Lietuvoje. Tu irgi dažnai migruoji tarp Lietuvos ir Anglijos: ar taip pat turi du trenerius? Ir kaip atrodo tas darbas per dvi vietas ir su dviem treneriais?

– Taip, aš irgi turiu du trenerius. Galima netgi sakyti, kad ir tris. Pagrindinis treneris – Ashtonas Moore‘as, kuris yra Didžiosios Britanijos šuolininkų į tolį ir trišuolininkų treneris. Jis man sudaro visus treniruočių planus. O kai būnu Lietuvoje man padeda mano pirmoji trenerė Janina Tribienė, su kuria iki šiol palaikome labai gerus santykius. Būnant Lietuvoje dirbame pagal Anglijos trenerio planus, bet Janina visada padeda, nes pažįsta mane geriausiai.

– O kas yra trečiasis treneris?

– Sakyčiau, kad vyras, nes jis vis tiek yra sprinteris. Kad ir dabar – jis mano pagrindinis treneris, darantis didžiausią įtaką pasirengimui, nes kai sportuojame lauke jis prižiūri procesą.

– Abu su vyru ruošėtės startui šių metų Tokijo olimpinėse žaidynėse. Kaip reagavote, kai išgirdote naujieną, kad jos nukeliamos į 2021 metus?

– Su Anglijos rinktine turėjome penkioms savaitėms vykti į Floridą (JAV – aut. past.) ir ten rengti treniruočių stovyklą. Likus savaitei iki išvykos paskelbė karantiną… Mes labai laukėm šios kelionės, šnekėjom, kaip treniruosimės, kad tai bus vienas geriausių laikotarpių mūsų gyvenime, kaip ruošimės olimpinėms žaidynėms… Ir pasako, kad olimpinių žaidynių nebus… Tuo labiau, kad ir 2016 metais jas praleidau. Tai mintyse galvojau: Kąąąąąąą?

Nesakyčiau, kad buvome depresijoje, nes ne mums vieniems nukėlė olimpines žaidynes, bet pirmą savaitę tikrai buvome nuliūdę. Tiek Richardas, tiek aš tikrai esame geros sportinės formos. Richardas dar pasaulio čempionate Dohoje su estafetės komanda užėmė antrą vietą, tai didelė tikimybė, kad ir olimpinėse laimėtų medalį. O dabar dar vienerius metus reikės išlaikyti gerą formą. Aš irgi 99,99% buvau užsitikrinusi vietą žaidynėse, tai šiek tiek tikrai nuliūdau. Bet sąlygos visiems vienodos, tai galbūt šis faktas kažkiek nuramino.

Dovilė Kilty su treneriu ir vyru (Asmeninio archyvo nuotr)

Dovilė Kilty su treneriu ir vyru (Asmeninio archyvo nuotr)

– Pakalbėkime apie tuos 99,99%. Lietuvos lengvosios atletikos federacija paviešino pranešimą, kuriame skelbė, kad tau nepatekti į žaidynes – praktiškai neįmanoma. Bet dabar žaidynės nukeltos, o ir atranka sustabdyta. Nors ankstesni taškai lieka, tačiau naujiems kaupti bus dvigubai daugiau laiko. Ar šis faktas kelia nerimą, kad gali susvyruoti tavo reitingo pozicijos?

– Tai man irgi į naudą, aš irgi dabar turiu metus laiko geriau pasiruošti: juk nesėdėsiu ir nežiūrėsiu, kiek kuri konkurentė nušoks. Aš irgi treniruosiuosi ir stengsiuosi įvykdyti normatyvą. Apie tai per daug galvos nesuku, nes, nors ir nesu įvykdžiusi normatyvo, pagal reitingą į olimpines žaidynes patekčiau viena pirmųjų.

– Kaip suprantu iš tavo atsakymo, tai dabartinis tavo tikslas tuos 99,99% paversti visu 100%, t.y. įvykdyti normatyvą, kad būtum visiškai garantuota dėl savo kelialapio į Tokiją?

– Būtent. Net ir šiais metais normatyvą įvykdyti buvo galima iki liepos 1 dienos – toks ir buvo mano tikslas. Aš iš tikrųjų net nežiūrėdavau į reitingą, norėjau į olimpines žaidynes patekti su normatyvu. Noriu būti garantuota, olimpinėje rinktinėje noriu būti visu 100%, kad nebūtų jokių klaustukų.

– Olimpinis normatyvas yra 14,32 m. Praėjusiais metais savo asmeninį rekordą gerinai net tris kartus ir dabar tavo geriausias rezultatas yra 14,28 m. Matosi akivaizdus progresas, be to, ir rezultatai 2019 metais buvo stabilesni – kur kas dažniau varžybose šokdavai toliau nei 14 metrų. Ar pati jauti, kad akivaizdžiai tobulėji?

– Ypač 2019 metais pajutau, kad sunkus darbas pagaliau duoda rezultatų. Pajutau rezultatų stabilumą. Bet, aišku, ir treniruotėse tai atsispindėjo. Tikrai manęs nenustebino tokie rezultatai – kaip stabiliai jaučiausi treniruotėse, taip stabiliai ir pasirodžiau varžybose.

– Kai sportininkai kalba apie tikslus, jie dažniausiai mini iškovotus kelialapius, medalius. O koks tavo karjeros tikslas kalbant apie rezultatą?

– Kai buvau 17-18 metų, tai tikslas buvo 14 metrų. Kiekvienas sportininkas turbūt pasakytų, kad ribų nėra, tačiau aš asmeniškai norėčiau nušokti 15 metrų, kad pati galėčiau sau užsirašyti: „Dovilė. 15 metrų“. Patiktų man (šypteli).

– Po sūnaus gimimo sakei, kad dabar tavo motyvacija yra padidėjusi ir kad tikslas – prasiskinti kelią į pasaulio elitą. Kaip pati vertini savo pastaruosius sezonus ir kelią link elito po motinystės atostogų?

– Galvojau, kad sugrįžti bus lengviau. Prireikė trejų metų, kad pasijusčiau gerai – tik dabar jaučiu, kad rezultatai gali kilti. Sugrįžimas tikrai nebuvo lengvas. Ypač tai pasijautė 2018 metais. Reikėjo įdėti daug darbo, disciplinos, dietos laikytis.

– O kodėl būtent 2018 metai buvo sudėtingiausi? Juk jau kaip ir buvo praėję dveji metai po sūnaus gimimo.

– Mes, sportininkai, turime būti savanaudžiai – tik savimi rūpintis: visa rutina turi tik aplink tave suktis. Pirmais metais leliukas vis tiek daugiausiai miega, todėl daugiau laiko galėjau sau skirti, o antrais metais, kai jis pradėjo vaikščioti, jau sau tiek laiko nebegalėjau skirti. Sportui skyriau maksimaliai daug, bet nuovargis darė savo – visa tai atsispindėjo rezultatuose.

– Kaip pavyksta suderinti mamos ir sportininkės pareigas. Galbūt kažkas iš šeimos padeda viskuo pasirūpinti?

– Kai būname Anglijoje, tai labai daug padeda Richardo tėvai. O kai būname Lietuvoje arba išvykstame į treniruočių stovyklas, labai padeda mano tėvai arba močiutė. Galiu išvažiuoti į stovyklas su ramia sąžine, žinodama, kad jis yra saugus – tikrai turime daug pagalbos iš šeimos narių. Jokių problemų viską suderinti tikrai nekyla.

– Prieš metus iššovė olimpinės pamainos sąraše buvusi Diana Zagainova, kuri ne tik įspūdingai pagerino Lietuvos rekordą, bet ir iškovojo kelialapį į olimpines žaidynes. Nauja atsiradusi konkurentė vietiniame fronte prideda motyvacijos nesustoti tobulėti?

– Su konkurencija visuomet gerėja ir rezultatai – aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje, moterų trišuolio rungtyje, yra konkurencija. Abi esame olimpinio lygio atletės, abi esame jaunos, abi norime būti geriausios ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, todėl ši gimusi konkurencija yra didelis spyris ir dar didesnė motyvacija mums abiem.

– Su Diana, nors ir esate konkurentės, tačiau esate ir draugės. Ar galima sakyti, kad jūsų konkurencija yra sveika, nes viena su kita nekovojate dėl vieno kelialapio į varžybas ir pagal asmeninius rezultatus galite tiesiog visur varžytis abi?

– Tikrai taip, nes lengvojoje atletikoje kiekviena šalis gali siųsti tris atstovus iš vienos rungties, todėl pas mus nėra klausimo, kuri važiuos. Įvykdai visus normatyvus ir važiuoji, nes esame tik dvi. Bet, pavyzdžiui, į 2016 metų Rio olimpines žaidynes normatyvus įvykdė daugiau nei trys ėjikės – galbūt tokioje situacijoje ir gali atsirasti piktybiška konkurencija, nes kiekvienas nori važiuoti ir dalyvauti. Tikrai džiaugiuosi, kad pas mus tokios konkurencijos nėra. Nors tikrai norėčiau, kad būtų ir trečia trišuolininkė – galėtume visos važiuoti.

Dovilė Kilty (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Dovilė Kilty (Alfredo Pliadžio nuotr.)

– Pernai abi pirmą kartą istorijoje dalyvavote prestižinėse Europos-JAV sportininkų varžybose. Kokia tai buvo patirtis?

– Man tai buvo vienos įsimintiniausių varžybų per mano gyvenimą. Galbūt todėl, kad jos vyko pirmadienį, o aš pakvietimą gavau šeštadienį. Viskas buvo suplanuota iki detalių – puikus viešbutis, įspūdinga atmosfera, pilnas stadionas, daugybė kamerų. Olimpinėse žaidynėse dar nesu dalyvavusi, bet tikrai galėčiau sulyginti su pasaulio čempionato lygiu, nes viskas tikrai buvo taip gerai suorganizuota ir jautėsi pajėgumo lygis.

– O pats faktas, kad buvai pakviesta į varžybas, kuriose komandą sudarė 6 geriausios europietės. Kokia buvo pirmoji reakcija sulaukus šio kvietimo?

– Tikrai privertė jaustis išskirtinei, nes gavau progą atstovauti ne Lietuvai, ne Baltijos šalims, o visam žemynui. Net nereikia daugiau komentarų (juokiasi).

– Dar trumpam norėčiau sugrįžti prie olimpinių žaidynių. 2016 metais turėjai kelialapį, tačiau debiutavai ne žaidynėse, o mamos pareigose. Šiemet buvai 99,99% garantuota dėl kelialapio, bet žaidynes nukėlė metams. Vis būni taip arti, bet dar nesi jose sudalyvavusi – ar tai nekelia papildomų emocijų ir minčių?

– Jau 2012 metais, kai normatyvas buvo 14,10 m, o aš nušokau 14,17 m, tačiau keturiomis dienomis per vėlai… Jau tada turėjau važiuoti… Bet dabar jau tiek pralaukiau, tai dar palauksiu (juokiasi). Ar tai būtų buvę šie, ar bus kiti metai – nesvarbu, nes jau žinau, kad tikrai važiuosiu.

– Nors dabar sunku planuotis, keltis ateities tikslus, kai daug kas yra nežinioje, bet sportininkams turbūt nėra lengva sportuoti be konkretaus tikslo. Koks jis dabar pas tave? Kuo save motyvuoti sportuoti?

– Kol nebuvo atšauktas rugpjūčio pabaigoje turėjęs vykti Europos čempionatas, tai ruošiausi jam, turėjau tikslą patekti į finalą, o jame – į TOP-6. Bet kai jau nebeliko jokių tarptautinių varžybų šiais metais, tai taikysiuosi į Lietuvos rekordą.

– Bet kai tiek daug nežinomybės dėl sezono likimo, ar nebūna vidinės kovos su savimi, kad galbūt tingisi sportuoti ir geriau šiandien ant sofos pagulėti?

– Galbūt taip būtų, jeigu kišenėje turėčiau olimpinį normatyvą. Bet dabar norisi palaikyti gerą fizinę formą, negaliu atsipalaiduoti, nes labai noriu išvažiuoti į olimpines žaidynes. Matau kitų sportininkų reakcijas – vieniems sunkiau rasti motyvaciją, kai iki gruodžio negalima vykdyti normatyvų, kiti turi daugiau motyvacijos. Viskas priklauso nuo žmogaus: kokius tikslus išsikelsi, tokių ir sieksi. Tai aš sau išsikėliau tikslą pasiekti Lietuvos rekordą ir tai mane motyvuoja nesustoti sportuoti.

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS