Kristupas Šleiva yra vienas tituluočiausių Lietuvos imtynininkų: jis savo kolekcijoje turi Europos ir pasaulio čempionatų bronzos apdovanojimus.

Kovoti dėl Tokijo olimpinio kelialapio Kristupui sutrukdė trauma. Iki Paryžiaus žaidynių likę 28 mėnesiai. Per tą laiką dar bus keli Europos ir pasaulio čempionatai, olimpinės atrankos turnyrai. Juose mūsų šalies atletas kovos dėl medalių ir, žinoma, dėl olimpinio kelialapio.

Kovo mėnesį naujai paskelbtoje Tarptautinės imtynių federacijos (UWW) reitingų lentelėje 25-erių Kristupas Šleiva tarp svorio kategorijos iki 72 kg imtynininkų yra antras. Tokiose aukštumose lietuviai nėra buvę.

Balandžio 2 d. K.Šleiva startuos Europos čemponate Vengrijoje. Lietuvį aštuntfinalyje burtai suvedė su kol kas niekuo nepasižymėjusiu čeku Jakubu Bieleszu. Sėkmės atveju panevėžiečiui greičiausiai tektų suremti pečius su Europos čempionu ir olimpinių žaidynių prizininku Šmagiu Bolkvadze iš Gruzijos.

– Kristupai, ar imtynės buvo pirmoji sporto šaka, kurią pasirinkote?

– Ne. Buvau vienoje futbolo treniruotėje. Išbandžiau karatė. Tris mėnesius lankiau rankinį. O tada Panevėžio 9-oje vidurinėje, kuri dabar yra Rožyno progimnazija, per klases ėjo imtynių treneris Vladimiras Audickas. Jis mane, ketvirtoką, ir pakvietė ateiti pasižvalgyti į imtynių treniruotę.

Grįžęs namo pasitariau su tėčiu. Jo nuomonė buvo vienareikšmiška: eik, bandyk. Jis, beje, pats net pora metų lankė imtynių treniruotes. Ir ketveriais metais jaunesnis brolis buvo užsukęs į imtynių salę, bet vėliau jis pasuko savais keliais.

– Nepatiko žaidimai, o kuo užkabino imtynės?

– Man sekėsi nuo pirmųjų treniruočių: ką treneris parodydavo – pratimus, veiksmus – viską nesunkiai pakartodavau. Žaidimuose reikėdavo derintis prie kitų, o čia buvau pats už save. Ir tėtis nuolat skatino tobulėti. Laimėjau pirmąsias kovas ir žinojau, kad sieksiu didesnių aukštumų.

– Persikėlėte į Vilnių, tapote Lietuvos olimpinio sporto centro auklėtiniu. Netrukus į sostinę atvyko ir treneris V.Audickas. Sulaukęs penkiolikos jau buvote žinomas Europoje. Imtynių specialistai jau tada atkreipė dėmesį į jūsų techniką, sumanumą. Koks imtynininkas Kristupas Šleiva yra dabar?

– Ant kilimo visada žengiu labai ramiai ir užtikrintai, nes beveik visi varžovai žinomi. Kovodamas stengiuosi neskubėti, kuo geriau ir tiksliau atlikti veiksmus. Imtynėse yra nerašyta taisyklė: kas padaro klaidą, tas pralaimi.

– Beje, ar graikų-romėnų imtynių taisyklės dabar jau tobulos? Juk daug kartų jos buvo ir kritikuotos, ir keistos.

– Visiems gerų taisyklių nebūna. Kaip ir teisėjų. Aš, beje, esu labai priklausomas nuo arbitrų. Būna keistų sprendimų, akivaizdaus neobjektyvumo. Bet su visais teisėjais stengiuosi elgtis pagarbiai.

– Ar žiūrite būsimų varžovų kovų vaizdo įrašus, ar tas imtis su treneriu analizuojate?

– Varžovus stebi dabartinis mano treneris Mindaugas Ežerskis. Jis prieš kovą pasako, į ką atkreipti dėmesį, ko saugotis. Bet jau minėjau, kad daugumą priešininkų pažįstu.

K.Šleiva imtynių salėje leidžia kone kiekvieną dieną. Valdo Malinausko nuotr.

– Ar visi varžovai ant kilimo elgiasi džentelmeniškai?

– Visi nori laimėti. Pasitaiko ir nešvarių veiksmų. Štai neseniai turnyre Kroatijoje turkų imtynininkas man išnarino pirštą. Švelniai tariant, tikrai nedžentelmeniškai pasielgė. Bet toks mūsų sportas.

– Tokiame sporte dažnos ir traumos?

– Kartą per mėnesį bent po vieną – tai mažesnę, tai didesnę traumą patiriu. Kovo pradžioje Vengrijoje vykusioje treniruočių stovykloje skaudėjo petį, teko būti ramesniam. Dar mane persekioja čiurnos traumos.

– Ar dažnai, norint tilpti į svorio kategoriją, tenka mesti svorį?

– Praktiškai visiems imtynininkams prieš varžybas tenka atsikratyti 3–5 kilogramais. Tai mums įprasta būsena.

– Suaugusiųjų varžybose jau turite po vieną Europos ir pasaulio čempionatų bronzos medalį. Koks turėtų būti trečias?

– Labiausiai norėčiau olimpinio. Bet prieš Paryžiaus žaidynes 2024-aisiais dar bus keli Senojo žemyno ir pasaulio čempionatai, kurie vyksta kasmet. Ir juose kovosiu dėl aukštų vietų. Beje, kovos dėl kelialapių į Paryžiaus žaidynes prasidės kitų metų pasaulio čempionate. Jeigu niekas nesikeis, ten vietas Paryžiuje užsitikrins pajėgiausiųjų šešetukas. Beje, dar nežinia, kurioje šalyje tas čempionatas vyks.

– Jūs ir toliau liksite svorio kategorijoje iki 72 kg?

– Visų pirma man artimiausia olimpinė svorio kategorija yra iki 77 kg. Europos čempionate, kuris balandžio pradžioje vyks Budapešte, dar kovosiu svorio kategorijoje iki 72 kg. O paskui jau planuoju pereiti į sunkesnę.

– Kaip dažnai ir kur treniruojatės Vilniuje?

– Manau, kaip ir daugumos sporto šakų atstovai, penkias dienas per savaitę turime po dvi treniruotes, o šeštadienį – vieną, lengvesnę, su pirtimi.

– Ar nebuvo minčių graikų-romėnų imtynes iškeisti į laisvąsias, kuriose iš tiesų daugiau laisvės, veiksmus galima atlikti ne tik rankomis, bet ir kojomis?

– Pasakysiu atvirai: tikrai apie tai galvojau ir visai neseniai. Man patinka laisvesnis stilius, norisi ir už kojų sugriebti, ir koją pakišus veiksmą atlikti (graikų-romėnų imtynėse metimus galima atlikti tik rankomis nuo juosmens ir aukščiau – aut. pastaba). Svarsčiau, kad gal būčiau geresnis laisvūnas negu klasikas. Vis dėlto objektyviai suprantu, kad keisti imtynes jau per vėlu.

Kristupas ir Paulina.

– Kuo mėgstate užsiimti laisvalaikiu?

– Visų pirma – pailsėti. Pasivaikščioti su drauge Paulina po parką. Iš karto pasakau, kad ji ne sportininkė, studijuoja ir dirba.

Dar turiu silpnybę variklių gausmui. Tėtis ir brolis yra prie technikos. Jie rengia varžyboms, remontuoja sportinius motociklus, kartingus, automobilius. Kai turiu laisvo laiko, važiuoju pažiūrėti lenktynių, pasiklausyti variklių muzikos ir aš. Pats mašiną ant ledo pirmą kartą vairavau gal būdamas kokių septynerių. Norisi prasilėkti ir su motociklu, bet manau, kad mano kontraktas tai draudžia.

– Gal ir mama prie technikos?

– Ne, ji prie medicinos, dirba sesele – slauge. Mes gauname traumas, o ji gydo.

– Kiek jūsų sporto planus buvo sujaukusi pandemija ir karantinas?

– Vargino izoliacija, dažni testavimai, nemėgstu kaukių. Bet tas karantinas leido šiek tiek pailsėti psichologiškai, atsigauti emociškai. Galvojau, pabūsiu be imtynių mėnesį ar net du, bet jau po kelių savaičių pradėjau treniruotis. O tada jau atėjo noras kuo greičiau grįžti į įprastą režimą.

– O kaip psichologiškai veikia karas Urainoje?

– Pirmosios dienos buvo labai sunkios. Ir dabar visi ir visur apie tai šneka.

– Rusijos ir Baltarusijos imtynininkai nepasirodys Europos čempionate. Ar labai stiprūs varžovai jie būdavo?

– Visose svorio kategorijose ir ukrainiečiai, ir rusai, ir baltarusiai dažniausiai būdavo tarp pretendentų į medalius.

– Ar Lietuvoje yra perspektyvių jūsų svorio kategorijos imtynininkų, kurie po metų kitų gal ir jums taps rimtais varžovais?

– Tikrai yra. Tai Vilius Savickas, Eimantas Vilimas, Adomas Grigaliūnas. O su savais kovoti visada sunku.