„HeForShe“: projektas už lygybę sporte Lietuvoje įgauna pagreitį

Teksto autorius: Lina Motužytė („Olimpinė Panorama“)

2020 m. rugpjūčio 26 d.

Visame pasaulyje milžiniško susidomėjimo sulaukusi lyčių lygybę skatinanti Jungtinių Tautų kampanija „HeForShe“ pasiekė ir mus. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto mūsų šalyje inicijuotas projektas skatina vyrus solidarizuotis ir kartu su moterimis siekti lygybės sporte, keisti stereotipus, būti vieninga ir matoma pokyčių jėga.

Kampanija „HeForShe“ startavo 2014 m. garsiąja britų aktorės Emmos Watson kalba Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Kino žvaigždė tuomet pasakojo apie savo kelią feminizmo link ir ragino siekiant lyčių lygybės įtraukti berniukus bei vyrus.

Vos per tris dienas prie projekto prisijungė per 100 tūkst. vyrų, tarp kurių – kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama. Šiandien šią iniciatyvą palaiko milijonai žmonių visame pasaulyje – valstybių vadovai, verslininkai, sportininkai, pramogų pasaulio žvaigždės.

LTOK mūsų šalyje pradėta iniciatyva taip pat sulaukė didelio susidomėjimo ir palaikymo. Projektą globoja kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, o per atidarymo renginį dešimtys žinomų Lietuvos vyrų pasirašė simbolinėje solidarumo lentoje, taip išreikšdami palaikymą šiai iniciatyvai ir sportuojančioms moterims.

Projekto metu visuomenei pristatomos žinomų sportininkių ir jas palaikančių vyrų – sutuoktinių, kolegų, draugų – istorijos.

Šeimyninis duetas

Projektas „HeForShe“ Lietuvoje startavo įkvepiančia krepšininkų Giedrės ir Arno Labuckų istorija. 15 metų krepšinį žaidęs vyras pernai paskelbė apie karjeros pabaigą ir atsidėjo sūnaus auginimui. Šiandien jis – laimingas šeimos vyras, kuris stengiasi kuo stipriau palaikyti krepšinio aukštumų siekiančią žmoną Giedrę.

A. Labuckas daugiausia žaidė Lietuvos krepšinio lygoje, o G. Labuckienė, krepšinio pasaulyje turbūt geriau žinoma Paugaitės pavarde, rungtyniavo Lietuvos, Prancūzijos, Baltarusijos, Latvijos ir Lenkijos aukščiausiosios lygos ekipose.

Praėjusį sezoną Lietuvos rinktinės narė dėl nėštumo praleido, o pavasarį, kai sūnui Kevinui buvo vos trys mėnesiai, krepšininkei Liublino AZS UMCS klubas pateikė pelningą pasiūlymą.

Arnas taip pat sulaukė Lenkijos klubų susidomėjimo, pora svarstė galimybę ieškoti auklės ar prašyti tėvų pagalbos, tačiau galiausiai nusprendė, kad jų prioritetas – šeima ir augantis sūnus. Taip Arnas rugpjūtį jautriu instagramo įrašu pranešė apie karjeros pabaigą.

Toks Labuckų šeimos modelis kai kuriems pasirodė neįprastas, tačiau pora į diskusijas nesileidžia – gyvena taip, kaip patogu jiems.

„Lietuvoje yra nusistovėjęs standartas, kad žmona prižiūri namų ūkį. Mūsų šeimoje yra kitaip ir aš čia nematau nieko neįprasto. Džiaugiuosi, kad ir artimiems žmonėms nekyla klausimų, visiems čia natūralus dalykas.

Būna, kad rečiau sutinkami žmonės kartais klausia, ką dabar veikiu, ar nenoriu savęs kur nors realizuoti. Tuomet norisi pasiūlyti tokį gyvenimą išbandyti. Vyrams kartais atrodo, kad jei prižiūri vaiką, tvarkai buitį, tai nieko neveiki.

Tikrai siūlau pabandyti viskuo pasirūpinti ne dieną, ne savaitgalį, bet mėnesį ar ilgiau. Tuomet pažiūrėsime, kiek liks laiko savirealizacijai. Tai yra sunkiausias nemokamas darbas žmonijoje. Bet tai ir svarbiausias darbas – išauginti sūnų ir kuo stipriau palaikyti karjeros siekiančią žmoną“, – sako A. Labuckas.

Regbininkė A. Minkevičiūtė

Antroje kampanijos dalyje – regbio žaidėja, vaikų trenerė ir Lietuvos regbio federacijos generalinė sekretorė Austėja Minkevičiūtė. Ji vadinama Šilutės regbio pradininke. Prieš daugiau nei ketverius metus į Lietuvą iš Airijos grįžusi moteris čia treniruoja vaikus, vadovauja regbio klubo „Klaipėdos kovas“ padaliniui ir dirba Šilutės sporto mokykloje.

Mažai kas žino, kad regbio pradžią Šilutėje lydėjo Austėjos asmeninio gyvenimo drama. Prieš ketverius metus moters gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Daugiau nei dešimtmetį praleidusi Airijoje, ten pradėjusi žaisti regbį ir pagimdžiusi du sūnus, ji grįžo į Lietuvą, kur išgyveno skaudžias skyrybas ir pogimdyvinę depresiją.

„Regbio bendruomenę Šilutėje pradėjau burti sunkiausiu savo gyvenimo laikotarpiu. Bandžiau apsiprasti su mintimi, kad į Airiją nebegrįšime, kad vaikus auginsiu viena. Regbis man padėjo ne tik išgyventi skyrybų laikotarpį, bet ir greitai atsitiesti po gimdymo. Nors mano keliai su sutuoktiniu išsiskyrė, galiu ilgai vardyti vyrus, kurie patikėjo manimi ir palaikė. Vyrus, kurie kasdien prisideda prie moterų regbio kūrimo, nes supranta, kad tai – visų mūsų reikalas“, – primena A. Minkevičiūtė.

Moterų regbis – vienas iš Lietuvos regbio federacijos prioritetų, todėl naujasis federacijos vadovas Irmantas Kukulskis nuolat skatina A. Minkevičiūtę dalyvauti tarptautiniuose projektuose, kelti kvalifikaciją ir kurti pokyčius Lietuvoje. Buvęs Lietuvos moterų rinktinės treneris Donatas Streckis šią regbininkę paskatino lankyti trenerio kvalifikacijos kursus ir padėti jam treniruoti vaikus. O galiausiai pasiūlė tapti jo įkurto regbio klubo „Klaipėdos kovas“ Šilutės padalinio vadove.

Iš aplinkinių sulaukusi didžiulio palaikymo šiandien Austėja stengiasi griauti regbį supančią stigmą ir skatina merginas išbandyti šią sporto šaką. Ji taip pat yra Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Lyčių lygybės sporte komisijos narė.

„Labai skiriasi, – paprašyta palyginti moterų regbio padėtį Lietuvoje ir Airijoje sako Austėja. – Pirmiausia Airijoje kiekvienas klubas turi moterų komandą. Merginų rungtynes stebi pilni stadionai, apie 3 tūkst. žmonių. Merginos masiškai žaidžia regbį. Pas mus skaičiai yra gerokai mažesni.

Lietuvoje regbis dar laikomas vyrišku sportu. Todėl moterys nuolat perspėjamos, kad susižeis, voliosis purve, bus didelės ir raumeningos, o tai esą nemoteriškas bruožas. Deja, bet pas mus egzistuoja stiprus grožio kultas. Ką daryti? Gerbti moters pasirinkimą“, – pataria A. Minkevičiūtė.

D. Streckis visiems, kurie mano, kad regbis – nemoteriškas sportas, turi vieną atsakymą: „Kai treniravau Klaipėdos moterų komandą ir išgirsdavau tokias kalbas, pasiūlydavau ateiti į treniruotę, pažiūrėti ir išbandyti. Moterims palaikymo labai reikia, jos dirba ne mažiau nei vyrai.“

Rugilė ir Linas Paražinskai

Trečioji istorija atvedė į ledo ritulio areną. Prieš 15 metų šešiametė Rugilė Paražinskaitė savaitgalius leisdavo ledo arenose, stebėdama žaidžiantį tėtį Liną. Šiandien jis palaiko ledo ritulį pamilusią dukrą.

„Kai pirmą kartą nuvedžiau septynmetę Rugilę ant ledo, kartu buvo ir du jos pusbroliai. Tuomet vienas jų apsiverkė nenorėdamas čiuožti, kitam iš jaudulio pradėjo pilvą skaudėti. O Rugilė nučiuožė. Nukrito, atsistojo ir toliau čiuožė.

Pamenu, man ir gera pasidarė, ir jaudulys apėmė supratus, kad čia kažkas bus. Nors, žinoma, tada net svajoti negalėjau, kad ji taps rinktinės žaidėja ar kad mes apskritai moterų rinktinę turėsime“, – pasakoja L. Paražinskas.

Šiandien R. Paražinskaitė ledo ritulį žaidžia ir vyrų mėgėjų, ir moterų komandose, padeda tėčiui treniruoti vaikus ir yra praėjusiais metais pirmą kartą istorijoje suburtos Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinės narė. Bulgarijos sostinėje Sofijoje vykusiame pasaulio moterų ledo ritulio čempionato III diviziono turnyre lietuvės iškovojo dvi pergales.

Nors ledo ritulininkės Rugilės kelias nebuvo lengvas, tėtis visada šalia: nuo pirmosios suburtos komandos jo įkurtoje ledo ritulio mokykloje, kurioje dukra žaidė su berniukais, iki rinktinės – L. Paražinskas yra nacionalinės moterų komandos trenerio asistentas.

„Ledo ritulys man patiko, tačiau nebuvo lengva. Žaisti pradėjau būdama dešimties, komandoje buvau vienintelė mergaitė. Tuomet pamatyti mergaitę, žaidžiančią ledo ritulį, buvo labai neįprasta. Jei per treniruotę man nepavykdavo padaryti pratimo, berniukai traukdavo per dantį. Kartais sulaukdavau net raginimų nulipti nuo ledo ar kaltinimų. Mažą mergaitę tas labai paveikdavo.

Tačiau tėtis jau tada stipriai pasisakė už lygybę sporte. Jis po kiekvienos treniruotės surinkdavo komandą ir aiškindavo, kad merginos ir vaikinai yra lygūs ir gali užsiimti kokiu nori sportu. Šią praktiką išlaikėme iki šių dienų. Dabar mūsų mokykloje sportuoja keturios mergaitės. Visada stengiamės pabrėžti, kad jos yra lygios, ir neleidžiame jokios diskriminacijos“, – patikina Rugilė.

„Kodėl pradėjau apie tai kalbėti? Nes ir mano dukra žaidžia. Aš nenoriu, kad ją įžeistų, kad ji su ašaromis išeitų iš treniruotės.

Kiekvieną rugsėjį važinėju po mokyklas, darželius ir kviečiu vaikus žaisti ledo ritulį. Tarp norinčiųjų atsiranda daug mergaičių, tačiau jos netrukus mokytojų būna sustabdomos: tavęs tėvai neleis, tu mergaitė… Tegul ateina ir bando. Pabandys savaitę, dvi, nepatiks – eis į kitą sporto šaką. Juk prievartos nėra. Tačiau galimybė pabandyti turi būti suteikiama kiekvienam, nepriklausomai nuo lyties“, – sako Linas.

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS