lt
en
KONTAKTAI

Biatlonininkas T. Kaukėnas: apie grįžimą pas trenerį latvį ir gebėjimą susikaupti kai labiausiai reikia

Nuotraukos autorius: V. Dranginis

Naujas senas treneris, kryptingas visapusiškas rengimasis ir kaip jam taip pavyksta. Jeigu neaišku, galima iššifruoti: biatlonininkas Tomas Kaukėnas grįžo pas trenerį latvį, svarbiausioms sezono varžyboms jis ruošia ne tik kūną, bet ir galvą. Ar dėl to po dvejų pastarųjų žiemos žaidynių jam pavyko priversti visus dar ilgai kartoti „vau“?

Pasirengimą ypač svarbiems priešolimpiniams metams biatlonininkas Tomas Kaukėnas nutarė pradėti naujovėmis. Ir šį pavasarį sugrįžo pas latvių trenerį Ilmarą Bricį, kuris visą mūsų šalies biatlono rinktinę treniravo prieš Tomui ypač įsimintinas 2014 m. Sočio žiemos žaidynes. Pasirengimą naujam 2020–2021 m. sezonui šiek tiek pakoregavo jau gerą pusmetį iš žmonių lūpų nesitraukiantis žodis koronavirusas. Vis dėlto nuo pavasario T.Kaukėnui pavyko tris kartus pasitreniruoti kalnuose ant sniego: birželį, rugpjūtį ir spalį.

Pasiilgo naujovių

Biatlonininko tikinimu, žiemos sportininkus virusas iki šiol nelabai paveikė: jis prasidėjo tada, kai sezonas jau praktiškai buvo pasibaigęs, o po sezono leido pailsėti namie, kuriuose mažai būna.

„Pagaliau normaliai pabuvau namie, dvi savaites iš viso niekur nebuvau išėjęs, nes dėl saviizoliacijos, aišku, ir negalėjau eiti. Bet man tai, manau, išėjo į naudą, – prisiminęs ankstyvą pavasarį sako biatlonininkas. – Rengiantis naujajam sezonui šiek tiek teko stovyklas pastumdyti, bet stipriai mano pasirengimo tai nepaveikė.“

Daugiausia permainų įvyko dėl to, kad T.Kaukėnas, pasitaręs su dabartiniu šalies biatlono rinktinės treneriu, atsiskyrė nuo komandos ir grįžo pas I.Bricį. Taip nusprendė todėl, kad pastarieji du sezonai jam nebuvo patys geriausi, o laiko iki žaidynių lieka nedaug. Be to, biatlonininko tikinimu, beveik dešimt metų daryti tą patį per tą patį nėra efektyvu ir permainos reikalingos.

„Su rinktinės treneriu priėjome prie išvados, kad gal būtų geriau, jeigu aš pabandyčiau šiais metais eiti šiek tiek kitu keliu nei visa rinktinė. Aš žinau, kas man daugmaž tinka, kaip įgyti geriausią formą, ir prisiminiau, kaip mes su Ilmaru per vieną sezoną padarėme labai daug. Su juo sportuodamas pasiekiau geriausią rezultatą per visą karjerą. Šis treneris nebijo naujovių, eksperimentuoti, bandyti. Aš taip pat nebijau ir manau, kad tam atėjo laikas. Natūraliai šovė į galvą mintis kreiptis į I.Bricį. Nors jo metodika nuo tada, kai treniravausi, iš esmės pasikeitė, manau, naujos idėjos bus į naudą“, – viliasi sportininkas.

Šis sezonas labai svarbus, nes tai atrankos į olimpines žaidynes metai. Svarbu gerai ir kiekvienam asmeniškai, ir kaip komandai pasirodyti. Lietuvos vyrų biatlono komandos tikslas – patekti į Tautų taurės varžybų dvidešimtuką, nes tai užtikrintų galimybę olimpinėse žaidynėse turėti keturis vyrus.

„Šį tikslą kėlėme ir prieš 2014 m. Sočio, ir prieš 2018 m. Pjongčango žaidynes. Deja, nepavyko, bet tikimės, kad trečias kartas nemeluos. Pernykštį sezoną mūsų komanda baigė šešioliktoje vietoje – tai aukščiausias pasiekimas. Tikiuosi, šis sezonas, nepaisant visų nesklandumų ir virusų, bus geras. Realu prieš Pekino žaidynes šį tikslą pasiekti“, – sako T.Kaukėnas.

Ta aplinkybė, kad vienas komandos narys nutarė atskirai treniruotis, T.Kaukėno tikinimu, vargu ar kaip nors galėtų paveikti bendrą komandos pasirodymą, nes biatlonas – nei krepšinis, nei futbolas, tokio susižaidimo nereikia.

Maža komanda

I.Bricio treniruojamoje komandoje, be T.Kaukėno, yra dar du Latvijos biatlonininkai – vaikinas ir mergina.

I.Bricis (dešinėje) rengė T.Kaukėną Sočio olimpinėms žaidynėms (A. Pliadžio nuotr.).

I.Bricis rengė T.Kaukėną Sočio olimpinėms žaidynėms (A. Pliadžio nuotr.).

„Aš džiaugiuosi, kad mūsų komanda maža, nes didžiajame sporte reikia daug dėmesio skirti detalėms, smulkmenoms. O kai didelė komanda, dažnai tos detalės praleidžiamos ir kreipiamas dėmesys tik į esminius dalykus. Norint pasiekti aukščiausią rezultatą, reikia daug dirbti šlifuojant smulkmenas“, – paaiškina biatlonininkas.

Šį sezoną Tomas sau didžiulių tikslų nekelia, tiesiog norėtų išbandyti trenerio siūlomas naujoves, suprasti, ar jo metodika tinka, ir nepridaryti klaidų, kurios galėtų pakenkti pagrindiniam tikslui – olimpinėms žaidynėms. Pasitikrinti naujos metodikos tinkamumą galės jau netrukus, prasidėjus šio sezono varžyboms, prie kurių tvarkaraščio sudarymo taip pat nagus prikišo jau ne sykį minėtas virusas. Dėl to, kad sportininkams kuo mažiau šalių tektų keisti ir nereikėtų izoliuotis, šį sezoną vienoje vietoje bus rengiama po du Pasaulio taurės varžybų etapus. Pirmasis dvigubas startas, kuriam T.Kaukėnas ir ruošiasi, – lapkričio 27 d. Suomijoje, Kontiolahtyje, prasidėsiančios Pasaulio taurės varžybos. Iš čia biatlonininkai taip pat dviem etapams judės į prieškalėdinę Austriją, o iškart po naujųjų – į Vokietiją.

„Artimiausius etapus žinome ir jiems ruošiamės. O kaip bus – sunku pasakyti. Tarptautinė biatlono sąjunga informaciją nuolat atnaujina“, – nesiima spėlioti sportininkas.

Nei jis pats, nei jo komandos nariai papildomo nerimo bent kol kas nejaučia. „Mūsų mažoje komandoje gana ramu“, – sako T.Kaukėnas.

Tada, kai to labiausiai reikia

2014 m. Sočio žaidynių 20 km asmeninės lenktynės tapo lūžio tašku, kai ir pats Tomas, ir aplinkiniai patikėjo – jis tikrai gali. Ir nors tąkart paskutinis ketvirtasis ugnies ruožas susiklostė nesėkmingai, apie šį biatlonininką imta kalbėti kaip apie sportininką, kuris moka susikaupti ir pademonstruoti geriausią formą tada, kai to labiausiai reikia. Ar pats su tokiomis šnekomis sutinka?

„Yra tiesos. Dažnai pasiseka. Nors negaliu sakyti, kad visada. Bandžiau galvoti, dėl ko čia taip, ką aš darau, kad kažkaip susikaupiu. Sunkus klausimas, neradau į jį atsakymo, – iš lėto mintis dėlioja biatlonininkas. – Daug analizuoju, bet kai atsukau laikrodį gerokai atgal, kai buvau išvis mažas ir per daug apie tokius dalykus negalvojau, prisimenu, kad tada per svarbias varžybas man irgi pasisekdavo.“

Pasaulio čempionatai, olimpinės žaidynės – tai paties aukščiausio rango varžybos, kuriose svarbu gerai pasirodyti. Gal, toliau svarsto Tomas, pasąmonė tai žino ir programuoja? Užimtų aukštų vietų nurašyti atsitiktinumui irgi negalima – jis daug dirba, stovyklose prieš svarbiausius startus itin daug dėmesio skiria analizei, savireguliacijai, savijautos supratimui, aplinkai. Ir jeigu paskui visus šiuos, atrodytų, paskirus elementus pavyksta į viena sujungti, būna geras rezultatas.

„Gal taip duota gamtos? – klausia sportininkas. – Gal vienam duotas gebėjimas gražiai piešti, o man – gebėjimas mobilizuotis ir gerai pasirodyti tada, kai to labiausiai reikia.“

2018 m. Pjongčango žaidynių 10 km distanciją jis baigė septynioliktas, bet po 12,5 km persekiojimo lenktynių T.Kaukėnas dar sykį pakoregavo aukščiausią mūsų biatlonininkų žaidynėse užimtą vietą ir ją pakeitė į aukštą tryliktą. Prisimindamas šias žaidynes biatlonininkas sako: žinojo, ką turi padaryti, kad parodytų, kam yra pasiruošęs.

„Mano dienotvarkė, mano mintys buvo aiškiai sudėliotos ir jokių pašalinių minčių nekildavo: turėjau aiškų planą, jį vykdžiau ir niekur nesiblaškiau. Jeigu žaidynėse pradėčiau galvoti, kad gal tai paskutinis šansas, tokios mintys tik trukdytų. Pastaruoju metu aš susidėlioju aiškų planą: pirmiausia stovyklų prieš svarbiausius startus, tada varžybų laikotarpio ir koncentruojuosi į procesą, o ne į rezultatą. Stengiuosi padaryti tai, ką esu suplanavęs. Jeigu pavyksta, tada ir rezultatas būna geras“, – savo sėkmės formulę pateikia T.Kaukėnas.

Ne, juokiasi pašnekovas, kiti prie sienos neremia ir nereikalauja pasakyti, kaip jam  pavyksta susikaupti ir iššauti. Abiem šio žodžio prasmėmis. Bet jis nelinkęs nieko slėpti: su komandos draugais pasišneka, pasidalija savo patirtimi. Tik visi skirtingi – vieniems tam tikri metodai tinka, kitiems ne. Visiems vienos sėkmės formulės nėra.

Visai ne loterija

Kuris T.Kaukėnui pats mieliausias pasirodymas: Sočio žaidynės ir ten užimta 23 vieta, 2014 m. pasaulio kariškių čempionato sidabro medalis ar solidūs Pjongčango žaidynių finišai, ypač 13 ir 17 vieta?

„Neišskirčiau nė vienos. Sočyje užimta vieta gal yra daugiausia emocijų suteikęs pasiekimas. Kariškių čempionato medalis irgi buvo malonus, nes tai, ko nepavyko padaryti žaidynėse, pavyko ten. O Pjongčange buvo bene brandžiausi mano startai, nes pavyko įgyvendinti planą ir gerai pasirodyti: ir sprintas, ir persekiojimas buvo geras. Visos šios vietos yra svarbios ir vienodai geros“, – sako biatlonininkas.

Paklaustas, kas padėjo patikėti, kad jis gali, biatlonininkas neslepia pats tai žinojęs. Jei esi biatlonininkas, gerai šaudai ir gana gerai čiuoži – viskas įmanoma. Šaudymas jam visąlaik teikė pasitikėjimo, žinojo, kad jei pavyks gerai šaudyti – bus priekyje. Šį pasitikėjimą dar padidino psichologas, kuris padėjo susidėlioti mintis taip, kad biatlonininkas savimi patikėtų ir žinotų, ką reikia daryti.

Ar biatlonas nėra šiokia tokia loterija? „Sėkmės elementas čia yra, nes mūsų sportas priklauso ir nuo oro sąlygų, kurių negali užsakyti. Kartais būna, kad konkurentams papučia vėjas ir jie nepataiko, o tau atšliuožus vėjas aprimsta ir tu pataikai. Šiek tiek loterijos yra. Bet tikėtis vien sėkmės būtų kvaila. Jei galvosi, kad reikia būti dešimtuke, – kažin ar ten būsi. Reikia tiesiog slysti techniškai, taktiškai, šaudyti – greitai, taikliai, atlikti visus kitus elementus labai gerai ir tada automatiškai bus gera vieta. Reikia tikėti savimi, savo atliktu darbu ir tik tada ateis rezultatai. O jei lauksi gero vėjo ir gerų slidžių, nemanau, kad sulauksi“, – savo sėkmės šifruotę pateikia T.Kaukėnas.

 

Teksto autorius: Inga Jarmalaitė („Olimpinė Panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS