Varžybos Slovakijoje, Dudincuose, Arturui Mastianicai išskirtinės karjeroje – tiek 2016 m., tiek šiemet kovą Lietuvos ėjikas būtent jose įvykdė olimpinį normatyvą. Tiesa, prieš penkerius metus aukščiausio lygio varžybų patirties neturėjęs lietuvis savo rezultatu daugelį nustebino, o šiemet į Slovakiją Arturas vyko turėdamas aiškius tikslus. „Pasiekėme abu“, – sako 50 km nuotolį per 3 val. 48 min. 24 sek. įveikęs ir ne tik olimpinį kelialapį iškovojęs, bet ir 13 metų senumo Lietuvos rekordą pagerinęs LTeam sportininkas.

Iš Pabradės kilusiam lengvaatlečiui debiutas Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse sutapo su debiutu aukščiausio rango suaugusiųjų varžybose. Tiesa, po jų A.Mastianica savo pasirodymą norėjo kuo greičiau pamiršti ir daryti viską, kad toks likimas nepasikartotų – 2016 m. Brazilijoje lietuvis iš trasos pasitraukė medikų vežimėlyje nekirtęs finišo linijos.

1992 m. Barselonos olimpinių žaidynių dalyvio Viktoro Meškausko auklėtiniui tai buvo vos penktas startas 50 km varžybose. Bet pastaraisiais metais, atsiradus daugiau varžybų patirties, gerėjo ir rezultatai: 2018 m. Berlyne vykusiame Europos čempionate buvo užimta keturiolikta, o 2019 m. pasaulio čempionate Dohoje – penkiolikta vieta.

Iki antrojo olimpinio starto likus trims mėnesiams žurnalas „Olimpinė panorama“ su A.Mastianica kalbėjosi apie Rio pamokas, penkerius metus kauptą patirtį ir permainas išgyvensiančios sporto šakos ateitį.

– Jau praėjo nemažai laiko nuo varžybų Slovakijoje, kur pavyko įvykdyti Tokijo žaidynių normatyvą. Kokios mintys sukasi galvoje nuslūgus emocijoms?

– Mintys ir emocijos – vau. Pagaliau užtikrintas kelialapis. Ir dar Lietuvos rekordas. Aišku, su treneriu kalbėjome, kad reikia važiuoti į Slovakiją ir siekti normatyvo, o antras tikslas buvo Lietuvos rekordas. Tai abu tikslus ir pasiekėme. Emocijos tokios, kad net sunku žodžiais nupasakoti – pasitikėjimas savimi padidėjo, kai tokį gerą rezultatą užfiksavau. Labai smagus jausmas.

– Net ir planuojant įvykdyti normatyvą ne visada pavyksta tikslą pasiekti iš pirmo karto. Kiek kartų per metus sportininkai fiziškai pajėgūs sudalyvauti 50 km ėjimo varžybose?

– Dauguma startuoja kartą ar du. Aš daugiausiai esu startavęs tris kartus. Tai buvo 2018 metais, kai dalyvavau Ispanijos čempionate, Pasaulio ėjimo taurės varžybose Kinijoje ir Europos čempionate Berlyne. Bet trejos 50 km varžybos – tai jau daug.

– Trasoje išbūnate apie keturias valandas. Papasakokite, kokios mintys tuo metu sukasi jūsų galvoje.

– Visą laiką galvoji, kaip „nepasėsti“ tam tikrame kilometre, nes apie 35 km ateina lūžio taškas – einu ir galvoju, kada tas sunkumas ateis, ar jis išvis neateis, kad reikia kentėti. O apie kitus dalykus negalvoju, visas dėmesys sutelkiamas į pačias varžybas: ėjimo būsena, greitis, teisėjai, trenerio pastabos ar raginimai, maitinimas. Pašalinių minčių niekada nebūna.

– Ar tenka galvoti apie kojų atkėlimą, kad išvengtumėte polėkio fazės, kai abi jos vienu metu atsiduria ore?

– Einant 50 km greitis skiriasi nuo 20 km trasos: ten vyrai vieną kilometrą nueina per maždaug 4 min. ar 4 min. 10 sek., o mes einame 4 min. 20–30 sek. greičiu. Tikrai skiriasi. Mano treneris yra sakęs, kad polėkio fazė visada atsiranda kilometrą einant maždaug 4 min. 20 sek. greičiu. Daug priklauso ir nuo paties sportininko – jo rankų mostų, žingsnio ilgio, bet 50 km ėjikams polėkio fazė daug retesnė, čia aktualiau sprinteriams, einantiems 5, 10 ar 20 km.

Treneris Viktoras Meškauskas ir Arturas Mastianica (A.Pliadžio nuotr.)

– Tokioje ištvermės rungtyje reikia būti stipriam ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Ar specialiai dirbate šiuo klausimu?

– Mano psichologas yra treneris. Mes su treneriu visuomet prieš startą – dvi savaitės, savaitė ar kelios dienos – susėdame ir pasikalbame. Treneris pats buvęs aukšto lygio sportininkas, pats su tuo susidūręs, todėl nori savo auklėtiniams perduoti tai, ką jis patirdavo.

Galiu papasakoti savo patirtį iš Dohos: įveikus 35 km buvo taip karšta ir drėgna, kad tiesiog nebeturėjau energijos, iš ko dar toliau eiti, bet treneris keletą tokių žodžių pasakė… (juokiasi). Nuėjau dar vieną ratą – treneris dar labiau emociškai užsivedęs ragino. Tada pradedi motyvuoti save.

– Jums tai bus jau antrosios olimpinės žaidynės. O kokie prisiminimai išliko iš debiutinio starto Rio de Žaneire?

– (Šypsosi) Tai buvo mano pačios pirmosios tokio rango varžybos. Iki žaidynių buvau dalyvavęs tik Europos jaunimo čempionate ir iškart po jo – šuolis į olimpines. Ne vienas juokėsi, sakė: „Arturai, tu tokį šuolį padarei, niekur nestartavęs – iškart į didžiausią sporto renginį patekai.“ Man tai buvo kažkas tokio. Atsimenu, kad prieš startą nemiegojau. Kai treneris ryte paklausė, ar miegojau, atsakiau: „Gal kokią valandžiukę.“ Dar karštis prisidėjo. Man tada buvo sunku, užteko 36 km. Ir viskas. Dabar bus antrosios olimpinės žaidynės, tad tikiuosi, kad viskas bus gerai. Ir patirties jau esu įgavęs – esu stipresnis ir psichologiškai, ir fiziškai.

– Su karščiu jums teko susidurti ir 2018 m. Berlyne, ir juo labiau 2019-aisiais Dohoje, bet abu kartus pasiekėte fantastišką rezultatą. Ar galima sakyti, kad Tokijuje jau būsite užsigrūdinęs?

– Manau, tai padės, nes analizuodami rezultatus mes vis tiek į karštį visada orientuojamės. Reikės atsižvelgti į Tokijo karštį – kokiu greičiu pradėti varžybas ir panašiai. Bet kartu į karštį reikia atsižvelgti su protu.

– Debiutuodamas Rio, kokią pagrindinę pamoką, kuri gali padėti jūsų startui Tokijuje, išmokote?

– Nereikia perdegti. Reikia normaliai priimti, kad tai – irgi varžybos. Taip, čia olimpinės žaidynės. Taip, į jas susirenka patys geriausi atletai. Bet ir Berlyne, ir Dohoje susirinko geriausi ir tu stoji su jais ir kovoji. O Rio gal išsigandau ir perdegiau, kad eisiu paskutinis, o gal visus nustebinsiu – buvo labai daug galvojimo. Per pastaruosius startus negalvojau apie galimus rezultatus ar įvykius – tiesiog klausiau trenerio nurodymų. Svarbiausia prieš startą pailsėti, normaliai pamiegoti, tinkamai pavalgyti. Po Rio, prisimenu, norėjosi kuo greičiau sėsti į lėktuvą, skristi namo, slėptis, galvoti, kaip ir ką daryti, ką pakeisti, kad taip nebūtų. Tikiuosi, Tokijuje taip nebus.

Artur Mastianica Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse (A.Pliadžio nuotr.)

– Kalbame apie Tokijo karštį, bet tiksliau būtų sakyti Saporo. Kaip vertinate sprendimą ištvermės varžybas perkelti į už 800 km nuo žaidynių sostinės esantį Saporo miestą? Yra manančių, kad kelių laipsnių skirtumas didelės įtakos sportininkams neturės. Kokia jūsų pozicija?

– Mano manymu, nebuvo verta perkelti varžybų į Saporą. Dauguma kalbėjo, kad tie trys laipsniai didelės teigiamos įtakos neturės, nes didžiausias iššūkis bus drėgmė. Aišku, norėtųsi eiti Tokijuje, bet jie priėmė tokį sprendimą manydami, kad mums bus geriau.

– Ar jau esate išsikėlęs konkretų tikslą, su kuriuo vyksite į olimpines žaidynes?

– Dabar apie tai dar nekalbėjome. Dar ateis tas momentas, kai susėsime su treneriu, pasikalbėsime apie keliamus rezultatus ir tikslus bei viską susidėliosime.

– Kokie tolesni jūsų treniruočių planai iki starto žaidynėse?

– Dar laukia Europos ėjimo taurės varžybos gegužės viduryje Čekijoje, kur startuosiu 20 km varžybose. Birželio 12 d. startuosime Lietuvos 20 km čempionate, o vėliau visą pasiruošimą skirsime Tokijui. Balandžio viduryje prasidėjo trijų savaičių treniruočių stovykla Druskininkuose, o po Lietuvos čempionato vyksime į aukštikalnes Bulgarijoje, kur mūsų laukia visas pagrindinis darbas.

– Nors šiuo metu pagrindinės mintys skirtos startui Tokijuje, net neabejoju, kad pagalvojate ir apie ateitį. Kaip sutikote naujieną, kad po šių žaidynių olimpinėje programoje nebebus 50 km ėjimo rungties?

– Buvo didelis smūgis. Mano rezultatai kasmet vis gerėja ir čia kaip su skuduru per veidą – pliaukšt. Reikės persikvalifikuoti į 20 km – nieko nepadarysi. Kokia distancija bus, tokiai ir reikės ruoštis.

– Paprastam žiūrovui gali atrodyti, kad 20 km eiti daug lengviau nei 50 km. Papasakokite plačiau apie šių rungčių specifikos skirtumus. Ar užteks trejų metų persikvalifikuoti?

– Laiko užteks. Praėjusiais metais ruošiausi Lietuvos 20 km čempionatui, nes niekur 50 km varžybose nestartavome. Galiu pasakyti, kad man buvo žiauriai sunku persikvalifikuoti eiti į 20 km trasą, nes reikia turėti greičio, daryti greitesnes treniruotes – kilometro atkarpas, kurias turi eiti kiek kojos neša, o tai man labai nepatinka. Bet tose varžybose pamatėme, kad galiu ir 20 km greitai eiti. Priėjome prie išvados, kad jeigu per tris mėnesius pasiruošėme 20 km ėjimo varžyboms, tai per kelerius metus galima ir daugiau pasiekti.

– 2008 m. Pekine Lietuvai atstovavo keturi, 2012 m. Londone penki, 2016 m. Rio – net šeši ėjikai, o šiuo metu normatyvus yra įvykdę keturi šios sporto šakos atstovai. Ar žvelgdamas į augantį jaunimą matote potencialo šiai gražiai tendencijai pratęsti?

– Man atrodo, kad jaunimas šią tendenciją pratęs. Matau, kaip dirba mano treneris – jis turi daug vaikų, kurie yra gana stiprūs. Iš jų tikrai gali išaugti gana aukšto lygio sportininkų, kurie tikrai galės nustebinti Europą ir pasaulį.