lt
en
KONTAKTAI

#AšEsuLTeam. A. Šerkšnienė: „Olimpinės žaidynės jau seniai buvo mano svajonė“

Nuotraukos autorius: Evaldas Šemiotas

Vienos geriausių Lietuvos bėgikių Agnės Šerkšnienės karjerai likimas nepagailėjo įvairių išbandymų. Tačiau vidinė stiprybė ir nuolatinis noras tobulėti neleido sustoti. Ir dabar, likus keturiems mėnesiams iki Tokijo olimpinių žaidynių, 33 metų „LTeam“ sportininkė atsidūrė per vieną žingsnelį nuo daugiau nei dešimtmetį siektos svajonės.

Beprotiškiausiai A.Šerkšnienei klostėsi pastarieji treji metai. Grįžusi po motinystės atostogų bėgikė išsikėlė tikslą pagerinti Lietuvos rekordą. Ir 2018-aisiais jie pasipylė tarsi iš gausybės rago – kaunietė savo rezultatą gerino ne kartą ir ne du, o dabar jai priklauso tiek 200 m (22,99 sek.), tiek 400 m (50,99 sek.) šalies rekordai.

Vėliau buvo įspūdingi pasirodymai Europos čempionato ir Europos uždarųjų patalpų čempionato finaluose – atitinkamai Berlyne ir Glazge užimtos šešta ir ketvirta vietos. Tačiau tuomet pasaulio elite įsitvirtinusią Agnę sustabdė trauma, kuri kėsinosi nugvelbti jau trečią atletės progą praverti olimpines duris.

Sugrįžimas po jos nebuvo lengvas ir kainavo daug brangaus laiko. O kai atrodė, kad iki 2020 m. žaidynių laiko visiškai atsigauti neužteks, pasaulį sukaustė pandemija, olimpinius startus perkėlusi į 2021-ųjų vasarą.

Gavusi papildomą progą A.Šerkšnienė laiko veltui nešvaistė. 2020 m. rugsėjį ji įspūdingai debiutavo prestižinėse „Deimantinės lygos“ varžybose Romoje, užimdama antrą vietą, 2021-ųjų vasarį pagerino Lietuvos uždarųjų patalpų 400 m bėgimo rungties rekordą (52,12 sek.), o žiemos sezoną kovo pradžioje vainikavo 11 vieta Europos čempionate Torunėje.

Prieš lemtingą vasaros sezoną „Olimpinė panorama“ su A.Šerkšniene kalbėjosi apie ilgą ir vingiuotu keliu grįstą karjerą, kurios artimiausiame taikinyje – išsvajotas olimpinis debiutas.

– Su kokiomis nuotaikomis grįžote iš Europos čempionato?

– Kaip visada – norisi, kad būtų buvę geriau. Iš visų varžybų norisi to paties. Visada randu kažką – retai kada būnu visiškai patenkinta savo pasirodymu. Gal atrodo juokinga, bet aš kartais ir treniruotėse nebūnu patenkinta savo darbu. O po varžybų man svarbiausia, kad pačiai prieš save būtų ramybė: iki jos dar trūksta apmąstymų, pasimatyti ir pasišnekėti su treneriu.

– Kaip vertinate šį žiemos sezoną? Kaip jis nuteikia prieš olimpinę vasarą?

– Apskritai sezonas labai geras. Galima prisiminti, kad lygiai prieš metus aš iš viso dar negalėjau treniruotis visu pajėgumu, dar vyko grįžimas po traumos. Praėjusių metų kovo mėnesį aš dar buvau labai toli nuo dalyvavimo tokiame čempionate, todėl džiaugiuosi, kad grįžau, pasiruošiau ir galiu bėgti. Ir kad varžybos vyksta pandemijos metu, juk pernai viskas buvo atšaukta arba nukelta. Pozityvių dalykų galima rasti tikrai daug, bet norėdama ir neigiamų galiu prigalvoti (juokiasi). Nors iš tikrųjų visą laiką buvau taip susikoncentravusi į sugrįžimo planus, kad po to mane taip netikėtai užklupo mintis „o, jau bėgu“ (juokiasi). Į stovyklą žiemą atvažiavau dar nepasiruošusi greitai bėgti, bet per vieną treniruotę pagerinau man rekordinių 2018-ųjų planinės treniruotės rezultatus ir pagalvojau – nejaugi jau viskas? Bet tam, kad ateitum į sezoną pasiruošęs, tavęs tokie dalykai neturėtų stebinti. Tad šito dar trūko.

– O pasibaigus žiemos sezonui galbūt jaučiate, kad viskas – Agnė grįžo? Ar jau galite šimtu procentų mėgautis sportu ir nesukti galvos dėl traumos padarinių?

– Šiuo momentu – dar ne. Dabar laukia pasiruošimas vasaros sezonui, o ar galiu šimtu procentų dirbti per treniruotes, bus matyti treniruočių eigoje. Iki šiol reikėjo balansuoti tarp treniruočių krūvio ir atsigavimo, būtinai turėjau reguliariai eiti pas įvairius specialistus. Žodžiu, visuomet turiu rūpintis savo kūnu, nebegaliu tiesiog ateiti ir bėgti. Bet jau žinau, kad tai nepasikeis, – visada turėsiu užsiimti prevencija. Bet labai tikiuosi, kad jau grįžau, galėsiu treniruotis visa jėga ir vasarą viskas bus gerai (šypteli).

– Šiemet žiemos sezonui pirmą kartą ruošėtės neįprastai – vietoje Pietų Afrikos aukštikalnių stovyklą surengėte Kanarų salose. Pasiruošimas vasaros sezonui vyks pagal įprastinį planą ar taip pat teks kažką koreguoti?

– Kol kas atrodo, kad viskas bus normaliai. Tik pasiruošimas bus trumpesnis nei įprastai, nes sezonas anksčiau prasideda. Planuojame stovyklas ten, kur visada važiuodavome. Bet dvi stovyklos ir viskas – jau lauks varžybos.

– Ar ruošdamasi sezonui ir varžyboms sekate savo varžoves ir jų rezultatus? Ar iki svarbiausių startų žiūrite tik savo plano ir nesidairote aplink?

– Ne, turbūt daug kas nekreipia dėmesio į varžovų pasiruošimą. Lengvoji atletika todėl ir yra individuali sporto šaka. Na, bent jau aš tikrai rūpinuosi tik savo reikalais (juokiasi). Aš lyginuosi su savo ankstesnių metų rezultatais. Man svarbiau stebėti savo pačios progresą. Mano pačios rezultatai man suteikia motyvacijos, nors kartais – ir demotyvacijos. Po traumos treniruotėse mačiau, kad iki ankstesnių rezultatų trūksta nemažai. Tada pradedi galvoti, ar iš viso būsi tokia pati. Bet čia tik momentais pasitaiko, tam yra treneris, kuris paaiškina situaciją, nuramina, kad negaliu norėti tokių pačių rezultatų, kol dar nesu iki galo sugrįžusi į ankstesnę sportinę formą. O kalbant apie varžoves, tai niekada nežinai, kokiais planais jos remiasi, kokias treniruotes rengia. Visų planai skirtingi, visi daro tai, ko kiekvienam reikia.

Agnė Šerkšnienė 2019 m. Europos uždarų patalpų čempionate Glazge (A. Pliadžio nuotr.)

Agnė Šerkšnienė 2019 m. Europos uždarų patalpų čempionate Glazge (A. Pliadžio nuotr.)

– Lengvaatlečiams ir ypač bėgikams laimėti medalį labai sunku. Galbūt ne visi supranta, kad penkta ar šešta vieta galutinėje rikiuotėje tarp 30 ar 40 dalyvių – labai geras rezultatas. Ar galima sakyti, kad jums ne medaliai svarbiausia?

– Apie medalius nebuvau niekada pagalvojusi iki Glazgo (2019 m. Europos uždarųjų patalpų čempionate užėmė ketvirtą vietą – aut. past.). Tai gan nemažas karjeros laikas. Bet situacija keičiasi. Mano karjera apskritai nebuvo tradicinė – ir motinystės pertrauka buvo, ir traumos gydymas užtruko. Banguota karjera – taip pavadinkime. O kiekvienam sugrįžimui reikia daug pastangų įdėti. Bet mano motyvacija visada buvo tokia, kad man įdomu pažiūrėti, kokios mano pačios galimybių ribos. Kalbant apie rezultatą, man visuomet įdomu pritaikyti kažkokią metodiką ir stebėti, ar ji veikia, kaip gerai veikia, koks mano tobulėjimas. Mane motyvuoja rezultatas – kiek dar galėčiau jį pagerinti? Atrodo, kad bėgu ir žinau, kad va tuose 10 metrų ne viską idealiai padariau. O jeigu padaryčiau idealiai? Gal dar geriau būtų? Viską galima tobulinti, o man įdomu, kiek galima dar geriau tai padaryti.

– Užsiminėte apie motinystę. Teko skaityti, kad jūs su vyru esate nutarę nesamdyti auklės. Bet kai buvo traumos periodas, reikėjo skirti laiko ir treniruotėms, ir dukrytei, ir dar reabilitacijos procesui. Kaip pavyko viską suderinti?

– Tie trauma pažymėti metai buvo labai sunkūs emociškai. Tikrai daug kartų norėjau viską mesti, nes atrodė per sunku viską daryti. Kai treniruotėse būni su dukryte – viskas gerai, ji su manimi į jas važinėja nuo dviejų mėnesių. Ji stadione nemažai laiko praleidusi, visus pažįsta, viską žino, ir mus visi pažįsta. Treniruotėse yra visokių situacijų buvę – ir man kantrybės reikia, ir aš galvoju, ar jai nebus per sunku. Vienais metais buvo labai karšta vasara, 35 laipsniai šilumos, jau sportininkams galvos kaista per treniruotes, o aš dar su vaiku. Tai atsinešdavau pripučiamą baseiną, pripildavau vandens ir ji sėdėdavo baseine bei žaisdavo pavėsyje (juokiasi). Prisitaikau prie situacijų, tik visada pagalvoju, kad ir jai būtų ką veikti ir ateityje neišlįstų koks blogas prisiminimas, kad mama veždavosi į treniruotes ir turėdavau ten sėdėti. Stengiuosi, kad tas treniruotes, kai važiuoja kartu, ji prisimintų gerai.

– Tai, kad gyvenate Šveicarijoje, o jūsų su vyru tėvai – Lietuvoje, labai apsunkina situaciją?

– Taip, Lietuvoje būtų lengviau, šalia būtų abi močiutės ir kitos giminės. Aš į stovyklą pirmą kartą išskridau ir palikau ją namie, kai dukrai buvo dveji metai ir keli mėnesiai. Ir nuo to laiko su savimi jau nebesivežu. Bet tada reikia suderinti, kad kažkas atskristų iš Lietuvos ir pabūtų su ja, pasirūpintų. O jeigu vyksta varžybos ar reikia kelioms dienoms išskristi, tuomet vyras darbe susiderina laisvadienius. Jau ir vyro darbe visi žino, kad aš sportininkė. Kadangi mes taip nusprendėme, tai darome viską, kad laikytumės savo sprendimo – ar atostogų, ar pinigų sąskaita. Visa šeima yra įtraukta ir padeda, kai reikia (šypsosi).

– Ką tokio neįprasto nuveikė jūsų šeima per pandemiją?

– Dabar jau viskas grįžo, nes Šveicarijoje nėra karantino. Bet pernai, kai viskas užsidarė ir neišvažiavau į stovyklas, daug laiko buvau namie, o tai nelabai įprasta. Vyras irgi nedirbo, nes jo komandos („Alfa Romeo Racing“ iš „Formulės-1“ – aut. past.) fabrikas buvo uždarytas, dukrytė irgi į darželį dar nėjo – visi buvome namie. Nors prisitaikėme, bet nepatiko man tas karantinas. Ypač daryti pratimus namie. Tuo momentu irgi reikėjo priimti sprendimą, nes ir trauma vilkosi iš paskos, ir atšaukė arba nukėlė visas varžybas, pati nežinojau, ar apskritai sugrįšiu po traumos ir į kokį lygį. Kai namų sąlygomis teko treniruotis, pamaniau, gal čia ženklas, kad jau gana? Bet viską apmąsčiau ir priėmiau sprendimą tęsti. O kai priimi, tai ir tęsi – nesvarbu, tau lengva ar sunku. Labai svarbu laikytis disciplinos.

– Ne vienas sportininkas yra pripažinęs, kad pandemija išėjo į naudą. Jūs tikriausiai save irgi galite priskirti prie tokių?

– Taip, pandemija davė daugiau laiko skirti reabilitacijai. Nereikėjo forsuoti įvykių – nėjau į stadioną bėgioti sprintų, o ėjau treniruotis į miškelį, nes žinojau, kad man bus lengviau ir mažiau skaudės. Aišku, pabuvus be fizioterapeuto porą mėnesių trauma paūmėjo, bet kai pradėjau vėl pas jį vaikščioti – viskas atsistatė. O dėl šeimos labai gerai buvo: galėjau daugiau laiko praleisti su dukryte, su visa šeima.

Agnė Šerkšnienė su dukra Audra (E. Šemioto nuotr.)

Agnė Šerkšnienė su dukra Audra (E. Šemioto nuotr.)

– Sunku patikėti, kad jūs tiek daug metų esate geriausia Lietuvos 400 m distancijos bėgikė, bet žaidynėse dar nedalyvavote. Ar jos jums vis dar yra didžiausia siekiamybė, ar per tuos metus požiūris pasikeitė?

– Olimpinės žaidynės jau seniai buvo mano svajonė. 2012 m. nepatekau į Londoną, bet jaučiu, kad aš jau tose žaidynėse turėjau dalyvauti. Man tuomet iki normatyvo pritrūko 0,11 sek., o tai 400 metrų distancijoje nėra labai daug. Sezonas buvo tikrai geras, bet daug varžybų tiesiog nesusiklostė: pavyzdžiui, atvažiuoji, o ten pliaupia lietus. Tai kokį normatyvą nubėgsi? Tada labai norėjau į žaidynes nuvykti, tai buvo mano tikslas, todėl nepatekus pasidarė labai liūdna. Užtat 2013 m. papuoliau į pasaulio čempionatą, kurio normatyvas buvo aukštesnis nei olimpinis – tada sau pasakiau, kad tikrai esu tokio paties lygio sportininkė. Nuo to laiko man ramu. 2016 m. po motinystės atostogų nespėjau grįžti iki olimpinio lygio, bet čia visiškai kitokia situacija, dėl kurios tikrai neliūdžiu (šypsosi).

– Esate sakiusi, kad norite žaidynėse ne tik sudalyvauti, bet gerai sudalyvauti. Galbūt taip ir buvo lemta, kad visos karjeros įdirbis atsipirktų Tokijuje?

– Dar nesudalyvavau, tai nežinau, kaip čia lemta (juokiasi). Bet taip, dabar galėčiau sudalyvauti geriau nei anksčiau. Sudalyvavimas olimpinėse žaidynėse įtakos turi, kai esi jaunas – gali eiti ir sakyti, kad esi olimpietė, o tai kitiems žmonėms daro didesnį įspūdį. Ir rėmėjų ieškant olimpietės statusas patraukliau skamba. Bet žiūrint iš profesionalios sportininkės pozicijų, gali rinkti olimpinių žaidynių skaičių, gali atrodyti, kad įspūdinga karjera, bet nemanau, kad ir kartą sudalyvavus bus blogai (šypsosi).

– Pagal dabartinį olimpinį reitingą vyktumėte į Tokiją. Bet ir normatyvas neatrodo neįveikiamas – 51,35 sek. Turbūt norėtumėte jį įvykdyti, kad būtų ramiau?

– Tai, kad mano asmeninis rekordas (50,99 sek. – aut. past.) yra geresnis už normatyvą, man sufleruoja, jog aš galiu. Ir tikrai žinau, kad tai nėra neįveikiama, nes esu bėgusi anksčiau, todėl žinau, kad galiu. Reitinge dabar turiu po du gerus rezultatus iš vasaros ir žiemos, bet jame dar vienas likęs vienas nuo to laiko, kai bėgau traumuota – 54,6 sek. ar kažkas tokio. Būtent jis mane dabar tempia į apačią. Bet jeigu jį pagerinčiau, tada tikrai turėčiau pagal reitingą užsitikrinti vietą žaidynėse. O jeigu paklus normatyvas, būsiu dar labiau patenkinta.

– Dėl COVID-19 Tokijuje bus labai daug įvairių ribojimų – nors olimpiečio statuso iš dalyvių šie ribojimai neatims, bet dėl jų žaidynės gali prarasti tikrąją olimpinę dvasią. Ar jums dėl to neapmaudu?

– Aš per daug negalvoju, kaip ten viskas vyks. Jeigu jau rengia, manau, japonai susitvarkys. Vienu momentu pagalvojau, kad jeigu vyksiu į žaidynes, tai norėčiau pajusti olimpinę atmosferą, olimpinę dvasią. Norėtųsi normalios atidarymo ceremonijos, per kurią žygiuoja visa komanda, nors manau, kad eis tik vienas atstovas iš šalies. Liūdna. Geriau negu nieko, bet liūdna, jeigu negalės pasirodyti visa komanda. Dar net nežinau, ar pataikyčiau į atidarymo ceremoniją, nes ir atskristi leistų tik likus penkioms dienoms iki starto. Klausimas, ar sportininkai pajus, kad čia olimpinės žaidynės, ar tai atrodys lyg paprastos varžybos.

– Pase prie jūsų amžiaus įrašyti skaičiai 33 kaip ir kviestų klausti dėl kylančių minčių apie karjeros pabaigą. Bet matant jus takelyje net liežuvis nesiverčia kalbėti apie karjeros saulėlydį. Kokios mintys sukasi jūsų galvoje?

– Esu tos nuomonės, kad jeigu turi tikslą, tai negalvoji apie pašalinius dalykus. Aš gerai jaučiuosi būdama tokio amžiaus. Natūralu, kad su metais turi prisitaikyti treniruočių planus. Mano komandoje visi sportininkai iki 23 metų, todėl iš pradžių buvo keista, bet grupė labai faina. Ir visi iš to gauname daug naudos. Kartais būna, kad pagalvoju, kokia ta amžiaus riba, bet svarbu, kaip pats jautiesi. O aš jaučiuosi gerai.

– Situaciją gal kiek keičia tai, kad kitos olimpinės žaidynės vyks ne po ketverių, o po trejų metų.

– Mažiau, taip, bet čia jau ne vien nuo manęs priklauso. Praeis šis sezonas ir vėl darysime šeimos susirinkimą (juokiasi)… Ir spręsime, ar mama toliau sportuoja. Aš turiu visokių minčių, ką veikčiau baigusi karjerą, visko paplanuoju. Bet kol dar esu čia, kol sportuoju, tai žinau, kad turiu susikaupti darbui čia ir dabar.

Agnė Šerkšnienė 2020 m. Lietuvos čempionate Palangoje (A. Pliadžio nuotr.)

Agnė Šerkšnienė 2020 m. Lietuvos čempionate Palangoje (A. Pliadžio nuotr.)

Teksto autorius: Jaunius Sarapas („Olimpinė Panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS