lt
en
KONTAKTAI

#AšEsuLTeam. 42 metus trunkanti meilė žirgams: nuo plūgo – olimpinės svajonės link

Nuotraukos autorius: Elena Zobova

42 – jau tiek metų trunka Andriaus Petrovo meilė žirgams. Pirmą kartą su šiais gyvūnais susipažinęs pas senelį kaime vienas geriausių Lietuvos raitelių prisipažįsta, kad iki šiol ši meilė nė kiek nepriblėso. Jau daugiau nei dešimtmetį savo žirgyną turintis LTeam sportininkas 2021-uosius pradėjo fiksuodamas puikius rezultatus tarptautinėse varžybose ir vis ryškiau įžvelgia galimybę tapti pirmuoju nepriklausomos Lietuvos raiteliu olimpiečiu.

Iki šiol olimpines duris yra pravėręs vienintelis Raimundas Udrakis, 1988 m. Seule tarp komandinių konkūrų rungties dalyvių užėmęs 15, o tarp asmeninių – 71 vietą.

Daug potencialo teikiantį žirgą galiausiai užsiauginęs 48-erių A.Petrovas jau pamažu rimčiau galvoja ir apie galimybę įveikti atranką į 2024 m. Paryžiaus olimpines žaidynes. Palankius ženklus rodo ir šių metų rezultatai: prieš savaitę Tarptautinės žirginio sporto federacijos paskelboje atnaujintoje Vidurio Europos lygos – Šiaurės pogrupio reitinge ir pirmauja būtent lietuvis.

Apie kiekvieno sportininko svajonę, savo karjeros pradžią, unikalų darbą su žirgais, dopingo skandalo patirtį ir žirgų sporto potencialą Lietuvoje – A.Petrovo interviu žurnalui „Olimpinė panorama“.

– Kodėl žirgų sportas? Kada ir nuo ko prasidėjo jūsų karjera?

– Arkliai man patiko nuo vaikystės, nuo kaimo laikų. Pas senelį buvo darbinis arklys, tai nuo šešerių metų jau tekdavo ir su plūgu padirbėti, ir į ganyklas nujoti ir parjoti. O vėliau, 1982 metais, kai buvau ketvirtoje klasėje, klasiokas pasiūlė nueiti į Belmonto žirgyne buvusią sporto mokyklą. Atsakiau jam: „Kodėl gi ne?“ Taip ir įmirkau į šį reikalą.

– Kuo jus labiausiai žavi ši sporto šaka? Kuo taip įtraukė, kad iki dabar vis dar jojate?

– Čia ne visai sporto šaka. Tai gyvenimo būdas, nuolatinis bendravimas su žirgu. Viskas įeina. Esu sutikęs daug žmonių, kurie arba vaikystėje neturėjo galimybių jodinėti, arba pradėjo, tačiau vėliau negalėjo tęsti. Bet jie anksčiau ar vėliau vis tiek prie to sugrįžta, kad ir mėgėjiškai, nes ši trauka visą gyvenimą neprapuola. Tik galimybės galbūt ne visada leidžia užsiimti, nes tai gana brangus sportas. Net ir kaip hobis brangus, tad dažnai apriboja finansai.

O man tais laikais buvo paprasčiau. Sovietų Sąjungoje buvo nemokamos sporto mokyklos, tada labai laiku atgavome nepriklausomybę, todėl nereikėjo į armiją eiti, nenutrūko ir mano sportinė veikla. Nors būta pauzės, kol visa pertvarka susidėliojo.

– Kaip atsiranda santykis su žirgu? Ar tai ištreniruojamas ryšys? O galbūt tai yra įgimta ir būtų galima jus žirgų užkalbėtoju vadinti?

– Nenoriu sau kažko priskirti, bet manau, kad daug duoda darbas ir darbo analizė. Iš tikrųjų supratimas, ką tu darai, atsiranda negreitai. Bent jau man taip buvo. Galbūt talentingi žmonės greičiau supranta, ką reikia daryti, kad žirgas atliktų būtent tai, ko tu nori. Be to, kiekvienas žirgas pasižymi skirtingu charakteriu, temperamentu ir kiekvienam reikalingas skirtingas priėjimas. Tai yra išskirtinė sporto šaka, nes visada mokaisi. Rutinos nėra, žirgai keičiasi – sustoti ir pasimokyti negali.

Andrius Petrovas (E. Zobovos nuotr.)

Andrius Petrovas (E. Zobovos nuotr.)

– Ši sporto šaka unikali dar ir tuo, kad komandą sudaro žmogus ir gyvūnas. Ar įmanoma procentais įvardyti, kurio įtaka rezultatams didesnė?

– Aš daugiau skirčiau žirgui, nes jo fiziniai duomenys, psichologinės charakteristikos lemia rezultato pagrindą, o raitelis turi pajausti, padėti atvesti į tinkamą padėtį tinkamu ritmu – pasiūlyti žirgui tai, kas jam patogiau. Bet iš esmės, jeigu žirgas negali, joks raitelis neprivers jo aukščiau pašokti, nei žirgas sugeba. O jeigu žirgas turi didelį rezervą, jis gali kompensuoti silpnesnio raitelio klaidas. Tas procentas į vieną ar kitą pusę gali svyruoti, nes šiais laikais silpnas raitelis, jodamas su labai geru žirgu, gali pasiekti panašių rezultatų, kaip ir stiprus raitelis, jodamas su silpnesniu žirgu. Bet didesnė procento dalis vis tiek visuomet bus žirgo pusėje.

– Kaip atrodo įprasta raitelio diena? Kokios būna treniruotės?

– Iš vakaro ant lentos surašau, ką kuris žirgas turi nuveikti. Turiu padėjėjų, nes per daug žirgų, kad vienas pats galėčiau tvarkytis. Taip ir vykdome kiekvieno žirgo savaitinį planą. Aišku, dar priklauso, ar laukia varžybos, kokio jos lygio, tada kažkurį žirgą tenka labiau ruošti. Tai toks rutininis darbas: žirgai turi kasdien atsportuoti savo valandas, kad neprarastų formos. Sezono metu dirbame be laisvadienių, nes žirgai turi kasdien judėti. Jiems prastovėti garde visą dieną – tai tas pats, kas sportininkui lovoje pragulėti. Juk žirgai gimę judėti, o ne stovėti.

– Kiek žirgų turite jūs ir kiek jų turi geriausi pasaulio raiteliai?

– Konkrečių schemų nėra. Yra skirtingi modeliai. Labai daug kas nuo galimybių, nuo arklidžių dydžio priklauso, nes kuo daugiau žirgų – tuo daugiau aptarnaujančio personalo. Viskas atsiremia ne tik į žirgų kainą, bet ir į jų kokybišką priežiūrą. Turtingesni raiteliai nežaidžia su jaunais žirgeliais, nusiperka jau paruoštą, todėl jiems paprasčiau. O aš turiu ir jaunų žirgų, nes ir pats veisimu užsiimu, tad nemažai jų užsiauginu.

– Kokios yra prestižiškiausios varžybos, kiekvieno raitelio siekiamybė?

– Kaip ir visur – olimpinės žaidynės. Bet tai yra toks aukštas lygis, kad daugumai žirgų tai būna jau praktiškai paskutinės karjeros varžybos, nes gali išsekinti taip, kad nebeatsigaus iki tokio paties lygio. Dar yra Europos, pasaulio čempionatai ir viskas – toliau komercinės varžybos. Paraleliai čempionatams vyksta komercinės varžybos, kuriose galima užsidirbti. Pasaulio taurės finale kovojama dėl labai didelio prizinio fondo, bet į jį patenka tik 40 geriausių viso pasaulio raitelių, tad ten papulti – visų metų darbas.

– Paminėjote Pasaulio taurės etapą. Jame esate laimėjęs „Grand Prix Land Rover“ rungtį. Ar galėtumėte šią pergalę pavadinti didžiausia savo karjeroje?

– Iš tokių pergalių su vardu – taip. Šiemet irgi bandau pasiekti Pasaulio taurės finalą ir esu gana arti.

– Kaip vyksta olimpinė atranka?

– Mūsų sporto šakoje, kitaip nei kitur, neužtenka įvykdyti normatyvą. Norint patekti į olimpines žaidynes, reikia įveikti ilgą kvalifikaciją. Visas pasaulis suskirstytas į zonas ir visoms joms skirtos kvotos. Iš mūsų Rytų Europos šalių, kurių yra beveik 30, į žaidynes patenka tik trys raiteliai. Ir tai yra visų metų darbas – nuo sausio mėnesio turi pradėti rinkti reitingo taškus aukšto lygio varžybose su tuo žirgu, su kuriuo ketini vykti į olimpines žaidynes. Tai milžiniškos išlaidos, siekiant sudalyvauti dideliais priziniais fondais viliojančiose varžybose. Tad papulti į žaidynes yra labai sunku.

– Jau ne vienerius metus esate olimpinės rinktinės kandidatų sąraše. Ar jums daug trūksta, kad taptumėte pirmuoju nepriklausomos Lietuvos raiteliu olimpiečiu?

– Švelnių pamąstymų yra. Bet, kaip jau sakiau, pirmiausia reikia turėti tinkamą žirgą – tokį, kuris atlaikytų ikiolimpinius metus ir olimpinių pradžią. Kol nėra tinkamo žirgo, negali net galvoti apie žaidynes. Bet dabar tokių atsargių pamąstymų turiu, bet reikia palaukti, kokios bus 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių atrankos taisyklės.

– Tai reiškia, kad kažkuris vienas iš dabartinių jūsų keturių žirgų turi reikiamo potencialo?

– Taip, tai mano pagrindinis žirgas Linkolnas. Jo amžiaus tinkamas, su galimybe po Paryžiaus žaidynių išeiti į pensiją. Bet vėlgi viskas atsiremia į žirgo sveikatą, finansus, galimybę įveikti atrankas.

Andrius Petrovas (E. Zobovos nuotr.)

Andrius Petrovas (E. Zobovos nuotr.)

– Koks yra tinkamiausias žirgo amžius dalyvauti aukšto rango varžybose ir kiek gali trukti raitelio karjera?

– Raitelio amžių riboja nebent jo sveikata, o sukauptos patirties kraitis viską supaprastina, nes patirtis parodo lengvesnius kelius, kaip susikalbėti su žirgu. Yra daug sportininkų, kurie iki 70 metų dalyvauja varžybose, bet yra ir tokių vienetinių atvejų, kai dar vyresni raiteliai itin konkurencingai varžosi. Kalbu ne apie olimpines žaidynes, bet apie dviejų trijų žvaigždžių turnyrus (aukščiausio lygio varžybos yra penkių žvaigždžių – aut. past.), kuriuose dar tikrai pakonkuruoja su jaunimu. O žirgams tarptautinio lygio varžybose apribota viršutinio amžiaus kartelė – iki 19 metų. Pradinis amžius rimtesnio lygio turnyruose, Europos ir pasaulio čempionatuose – nuo devynerių metų.

– Tęsdamas kalbą apie žirgus negaliu nepaklausti apie 2015 metus ir ne pačią smagiausią jūsų karjeroje istoriją, kai buvote diskvalifikuotas dešimčiai mėnesių dėl žirgo organizme rastų dopingo pėdsakų. Kokią pamoką gavote iš šios patirties?

– Pamoka tokia, kad į viską reikia labai atsargiai žiūrėti, nes pasiūla – didžiulė, o kažko neperskaičius pasekmės gali būti labai skausmingos. Mūsų sporto šakoje nėra taip, kad žirgui suleidęs nuskausminamųjų gali dalyvauti varžybose – net ne tos priemonės, kurios didina galimybes, bet net žirgo skausmą malšinantys preparatai yra neleidžiami. Tai reikalauja papildomo dėmesio, reikia įsigilinti į visas priemones, todėl dabar daugiau konsultuojamės su veterinarais, kad lygioje vietoje neprisidarytume didelių nemalonumų.

– Dabar esate ir sportininkas, ir treneris, ir dar savo žirgyną turite. Ar viskas taip susipynę, kad lengva suderinti, ar vis tiek pirmiausia save laikote sportininku, o kitose veiklos srityse labiau kliaujatės kitų pagalba?

– Nori nenori viskas susipina, bet aš save vis tiek pirmiausia laikau sportininku, nes man ši sritis labiausiai patinka. Treniruoti daug galimybių neturiu, nes būnu per dažnai išvykęs. Bet tenka būti dar ir verslininku, nes reikia pardavinėti žirgus, kurie man netinka. Ir vairuotojas, nes reikia vairuoti arkliavežį į varžybas. Ir dar ūkį prižiūrėti. Žodžiu, viskas viename, bet kol dar turiu noro sportuoti, tai pirmiausia esu sportininkas.

– Kokio lygio, žvelgiant pasauliniu mastu, yra Lietuvos žirginis sportas? Ar matote ateities perspektyvų, gerų tendencijų, gabaus jaunimo, kad galėtume pasistūmėti elito link?

– Sunkiai, bet judame, nes vėlgi viskas atsimuša į finansus. Jaunius ir jaunimą išlaikyti atitinkamo lygio, kaip Vakaruose, jau yra milžiniškos investicijos. Pati sistema turi įsivažiuoti. O bendrai žvelgiant, tai trūksta masiškumo, kad visa tai išsirutuliotų į sportą, nes dažnai sportas baigiasi ties jaunimo lygiu, nes baigiasi arba ambicijos, arba pinigai. Tai ir stabdo.

Teksto autorius: Jaunius Sarapas („Olimpinė Panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS