2015 / 10 / 21

Tvirtos merginos nori į Rio

Straipsnio autorė Lina Daugėlaitė

Boksas, sunkioji atletika ar imtynės dažniausiai vilioja vaikinus. Tačiau trys šių sporto šakų atstovės sėkmingai žengia pasirinktu keliu ir nori būti pirmosios, kurios pralauš olimpinius ledus. Imtynininkė Danutė Domikaitytė, sunkiaatletė Gintarė Bražaitė ir boksininkė Ana Starovoitova kovoja dėl teisės patekti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.

Danutė Domikaitytė, graikų-romėnų imtynės

imtynininke2

Imtynininkė Danutė Domikaitytė, prieš ketverius metus Europos jaunių čempionate iškovojusi bronzos medalį – pirmąjį Lietuvos moterų imtynių istorijoje, nori būti pirmoji imtynininkė, kuri įsės į olimpinį traukinį. Įsigyti bilietą į Rio D.Domikaitytė bandė rugsėjį JAV vykusiame pasaulio čempionate, prieš kurį dvidešimtmetė kėlė sau aukščiausius tikslus. „Žinau tiek aš, tiek mano treneriai, kad galiu“, – sakė.

Tačiau ambicinga pasaulio čempionato debiutantė liko be medalių – užėmė dvyliktą vietą. Dėl teisės keliauti į Rio D.Domikaitytė galės pakovoti kitąmet trijuose atrankos turnyruose.

„Nesiruošiu nuleisti rankų, dirbsiu toliau. Galėjau čempionate pasirodyti geriau. Buvau pasiruošusi ir psichologiškai, ir fiziškai, bet, matyt, priešininkės buvo pasirengusios geriau“, – sako Europos ir pasaulio jaunimo čempionatų prizininkė, prisipažindama, kad ypatingo jaudulio pirmąkart dalyvaudama suaugusiųjų pasaulio čempionate nejautė.

Apie olimpines žaidynes svajojanti D.Domikaitytė puikiai prisimena savo pirmąjį medalį – prieš ketverius metus Europos jaunių čempionate iškovotą bronzą, kuris jai iki šiol yra pats brangiausias. „Šio medalio ir aš, ir treneris daug metų laukėme, – neslepia. – Tai buvo apskritai pirmas moterų imtynių medalis Lietuvai. Jis man suteikė daugiausiai emocijų. Po metų Europos jaunimo čempionate buvau antra, bet emocijos jau buvo visai kitos – supratau, kad galiu kilti aukščiau.“ Praėjusiais metais Aivaro Kaselio auklėtinė savo pajėgumą įrodė ir pasaulio jaunimo čempionate, kuriame lipo ant trečiojo garbės pakylos laiptelio.

Į imtynių salę dvylikametę Danutę pakvietė kūno kultūros mokytojas Arvydas Krikščiūnas. „Pajutau, kad darau tai, ką galiu, kad galiu save išreikšti“, – kodėl pasirinko šį kelią, paaiškina sportininkė. Po dvejų metų talentinga mergina iš gimtųjų Troškūnų persikėlė į Šiaulius ir pateko į trenerio A.Kaselio rankas. Šiauliuose D.Domikaitytė šiandien ne tik treniruojasi, bet ir kloja tolesnio gyvenimo pamatus – Šiaulių universitete studijuoja kūno kultūros ir sporto pedagogiką. „Savęs neįsivaizduoju be sporto. Tai mano gyvenimo būdas – darau tai, kas man labai patinka“, – sako antrakursė.

Atradusi užsiėmimą, kuris tapo jos gyvenimo tikslu, mergina suprato, kad ant imtynių kilimo gaunamos pamokos vertingos ne tik varžybose, bet ir gyvenime. „Imtynės mane ugdo ne tik kaip sportininkę, bet ir kaip žmogų“, – neabejoja.

Dukros pasirinkimui visa galva pasinerti į imtynes mama neprieštaravo, nors ir stebėjosi. „Mama visada skatino daryti tai, kas man patinka“, – mamai dėkinga imtynininkė. Ji pati numoja ranka į kalbas, esą imtynės – labiau vyriška sporto šaka. „Vyrai šoka baletą, nors daug kas pasakytų, kai tai moteriškas užsiėmimas. Man atrodo, kad XXI amžiuje vyriškų ir moteriškų sporto šakų nebėra“, – įsitikinusi imtynininkė.

Nors savo batų dėžėje turi aukštakulnius, įsispirti į juos tenka retai. „Man patogiausi kedai“, – šypsosi. Ir išduoda vieną savo moterišką silpnybę. „Kaip ir dauguma moterų, mėgstu pavalgyti“, – prisipažįsta imtynininkė, kuriai atsilaikyti prieš šokoladą itin sunku. Kita vertus, kam su šia silpnybe kovoti, jeigu jaunajai imtynininkei dabar tenka vargti bandant priaugti keletą papildomų kilogramų. Mat jaunimo amžiaus svorio kategoriją iki 67 kg perėjus į suaugusiųjų imtynes keičia svorio kategorija iki 69 kg. „Moterims atrodo – oi, kaip man gerai, bet iš tikrųjų kaip sunku numesti svorį, taip nelengva ir priaugti“, – patikina sportininkė.

Gintarė Bražaitė, sunkioji atletika

stangiste

Spalį bus treji metai, kai sunkiaatletė Gintarė Bražaitė pluša sunkiosios atletikos salėje. Baigusi mokyklą gimtuosiuose Šimonyse mergina persikėlė į Anykščius, norėdama įgyti specialybę čia esančioje technologijos mokykloje. Netrukus užklydo į bendrabutyje įrengtą salę, kurioje prakaitą liejo sunkiaatlečiai. Pro trenerio Algirdo Anankos akis nepraslydo gerų duomenų nestokojanti mergina. Sunkioji atletika G.Bražaitei patiko iš karto, o jau po pusmečio šimoniškė tapo Lietuvos čempione (svorio kategorijos iki 75 kg).

22-ejų sunkiaatletė nuo vaikystės laiką mieliau leido lauke aktyviai žaisdama, nei sėdėdama prie kompiuterio. Mokykloje ji šiek tiek užsiėmė lengvąja atletika, bandė kultūrizmą, fiziškai grūdinosi ir namuose – reikėdavo padėti tėvams pasiruošti malkų žiemai. Tačiau rimtai sportuoti pradėjo tik atradusi sunkiąją atletiką.

Tvirta sunkiaatletės išvaizda – apgaulinga. Po ja slepiasi jautri meniška siela, regis, visai nederanti su tokia vyriška sporto šaka. Po sunkių treniruočių ar varžybų mergina ima į rankas gitarą – akordų ją dar mokykloje išmokė tėtis. „Internete susirandu akordų ir groju nuo roko iki baladžių“, – pasakoja Gintarė.

O štai kitą savo pomėgį pradėjusi sportuoti turėjo atidėti į šalį. „Piešimui reikia daugiau laiko“, – sako sunkumų kilnotoja, kurios tvirtos rankos pastarąjį sykį pieštuką spaudė bene prieš porą metų. „Būdavo, pasiimi nuotrauką ir pieši – pažįstami gimtadienio proga prašydavo artimus žmones nupiešti, kažkada būdavo ir užsakymų“, – dar vieną talentą atskleidžia mergina, prisipažindama, kad kelis sykius portretus yra piešusi ir už atlygį.

Besimokydama mokykloje G.Bražaitė su tėvais buvo atvykusi apsidairyti į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją. „Bet neturėjau finansinių galimybių“, – kodėl tąkart neliko Vilniuje, atskleidžia šimoniškė.

Dabar mergina savo ateitį sieja su sportu. Anykščių technologijos mokykloje jau trečios specialybės besimokanti mergina neslepia, kad čia jai sudarytos geriausios sąlygos sportuoti – mokykla skiria bendrabutį, čia pat treniruočių salė. Prieš trejus metus į mokyklą atvažiavo norėdama įgyti vairuotojo pažymėjimą, todėl pasirinko tarptautinių vežimų vairuotojo specialybę. „Dirbti tolimųjų reisų vairuotoja niekada neplanavau, nes aš sunkiai išsėdžiu vietoje“, – šypsosi sunkiaatletė.

Per antrus metus ji įgijo viešbučio darbuotojos specialybę, o šiemet mokosi būti apsaugininke. Tačiau savo ateities nežada susieti nė su viena iš trijų specialybių, nes norėtų tapti trenere.

Tačiau tai – ateitis, o šiuo metu G.Bražaitė rengiasi Europos jaunimo čempionatui, kuris spalį vyks Klaipėdoje. Pasitreniravusi metus šimoniškė tokio rango debiutinėse varžybose iškart užėmė aukštą šeštą vietą, dar po metų, pernai, palypėjo laipteliu aukštyn. Klaipėdoje G.Bražaitė tikisi atsistoti ir ant garbės pakylos.

Talentingos auklėtinės galimybėmis neabejoja jos treneris A.Ananka. „Gintarė turi gerus duomenis. Sprogstamoji jėga, greitis, atsispyrimai“, – vardija treneris, ypač vertinantis dar vieną auklėtinės savybę – atsidavimą sportui.

A.Ananka puoselėja viltį, kad Gintarei galbūt pavyks iškovoti teisę startuoti jau Rio de Žaneire. Dėl olimpinio kelialapio G.Bražaitė kovos kitų metų balandį vyksiančiame Europos čempionate. Ten jai reikėtų būti tarp aštuonių pajėgiausių. „Pastarosiose varžybose ji rovė 95 kg ir stūmė 112 kg. Jeigu rovime pridėtų kokius 7 kg ar 10 kg, būtų labai gerai, stumti reikėtų apie 130 kg“, – kokie rezultatai greičiausiai nutiestų olimpinį kelią, atskleidžia treneris.

G.Bražaitė per metus prideda po 20–30 kg. „Žinoma, tokiais tempais visą laiką rezultatai nekils, bet per pusmetį pridėti 10 kg ji turi galimybių. Svarbiausia, kad nebūtų traumų“, – tarsteli treneris.

Pati sportininkė, paklausta apie savo galimybes patekti į žaidynes, kukliai šypteli: „Sunku pasakyti – kaip dievas duos. Treneris sako, kad galimybių yra, o aš treniruojuosi.“ Kita vertus, treji metai didžiajame sporte – kelio pradžia.

Ana Starovoitova, boksas

boksininke

Kad dukra lanko bokso treniruotes, mama sužinojo tik tada, kai ši pirmą kartą laimėjusi varžybas namo grįžo su gėlėmis. Be to, ranką puošė mėlynė. Taip po dvejų slapstymosi metų Anai teko iškloti teisybę.

Treniruotis A.Starovoitova pradėjo prieš septynerius metus, kai vieną žiemos dieną, vaikštinėdama su draugėmis po miestą, sušalo ir užsuko į bokso salę pasišildyti. „Vaikystėje stebėdavau bokso varžybas, lauke visada žaisdavau su berniukais“, – prisipažįsta su dviem broliais augusi mergina.

22-ejų metų 57–60 kg svorio kategorijos atstovė ne kartą triumfavo Lietuvoje, tačiau kelią tarptautinėje arenoje ji dar tik skinasi. Užsispyrimą sportininkė vadina savo stiprybe ir vieną dieną tikisi peržengti olimpinių žaidynių slenkstį. Kad pavyks tą padaryti jau kitąmet, sunku tikėtis, bet mergina nežada nuleisti rankų. „Galimybių pakovoti visada yra, svarbiausia – noras“, – sako. Šansą pasigrumti dėl olimpinio kelialapio Europos žaidynėse Baku Ivano Minkevičiaus auklėtinė turėjo praleisti, nes prieš pat žaidynes patyrė peties traumą.

Jaunoji boksininkė jau išbandė save Europos ir pasaulio čempionatuose. Debiutas pasaulio čempionate, kuriame ji užėmė devintą vietą, paliko kartėlio prieskonį. „Galėjau iškovoti vieną pergalę, bet, matyt, jaudulys pakišo koją – priešininkė neatrodė labai stipri“, – prisimena pirmoje pasaulio čempionato dvikovoje patirtą pralaimėjimą. Kovų trūkumas – viena didžiausių bėdų, dėl to kenčia ir psichologinis pasirengimas. „Didelėse varžybose jaudulys daro savo“, – neslepia.

Dėl treniruočių partnerių trūkumo A.Starovoitovai tenka treniruotis su vaikinais. Tačiau tai, kad boksas – ne merginų, o vyrų mėgstama sporto šaka, jos netrikdo, atvirkščiai, tik dar labiau traukia. „Šiais laikais kiekviena mergina turi mokėti pastovėti už save“, – įsitikinusi pašnekovė, kuriai kartą bokso ringe įgyta patirtis pravertė ir gatvėje, kai reikėjo apsiginti nuo chuliganų. – Apskritai esu ramus žmogus. Konfliktus geriausia spręsti kalbomis“, – nelinkusi jėgos demonstruoti boksininkė.

Jos širdies draugas – imtynininkas. „Mums linksma“, – juokiasi mergina. Stiprios poros namuose per konfliktus kumščiais niekas nesimosuoja, tačiau draugai, pamatę jos vaikiną su mėlyne, nepraleidžia progos pasijuokti: „Ar Ana pragražino?“
A.Starovoitovai mėlynėmis irgi tenka pasipuošti, bet jos dažniausiai nusėja rankas, nes boksuojantis veidą dengia kaukė, o kūnas irgi būna su apsaugomis.

Kaip ir kiekviena mergina, boksininkė mėgsta pasipuošti. „Suknelės, sijonai ir aukštakulniai – geri draugai, – prisipažįsta, nors dažniausiai tenka rinktis patogų sportinį stilių. – Mergina turi būti moteriška. Nelabai norėčiau, kad šalia einantis vaikinas atrodytų kaip mergina, o aš – kaip vyras. Gerai, kad mano figūra moteriška.“

Ketvirto kurso Lietuvos edukologijos universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto studentė geriausiai pailsi laisvalaikį leisdama aktyviai. „Taip pat lankau šokius, aerobiką. Pirtys, baseinai – man geriausia atgaiva po treniruočių. Pailsiu ir sporto klube, nors gal tai ir skamba keistai“, – sako A.Starovoitova.

Tekstas perpublikuotas iš „Olimpinės panoramos“.



Partneriai

4f logo czarne na bialym tv3 logo cmyk TV6 LOGO 2013 tv3 lt ERGO logo 22 TOY logo colour 2000px v02 Vakaru laivu gamykla CMYK OLIFEJA logo main colour PNG

Rėmėjai

Affidea logos RGB 5 web glimstedt l r impuls

© 2013 LTOK. Visos teisės saugomos.

IDEA – interneto svetainių kūrimas